Beprasmiški žaidimai „smėlio dėžėje“
Susimąsčiau, ar
veikla kuria užsiimu, turiu omeny bitininkavimą, prasminga? Na taip, ji man
teikia džiaugsmą, kartais padeda nusiraminti bei susikaupti, atneša netgi
šiokios tokios finansinės naudos. Ko gero tai labai svarbu, svarbu asmeniškai
man.
Žmogus sociali
būtybė. Save, savo veiklą, dažnai vertiname kitų akimis. Kiek mūsų veikla
prasminga kitų akimis, tiek prasmės dažniausia jai linkę suteikt ir mes patys.
Žodžiai „man svarbu“,
„tai išties vertinga“ dažnai nebetenka prasmės, kai susiduriame su aplinkos
vertinimu. Nusvyra rankos, kyla noras užsidaryt savoje „smėlio dėžėje“,
prasideda frustracija...
Pasaulis inertiškas.
Pabandžius jį išjudiniti, neišvengiamai patiriamas pasipriešinimas. Tačiau
bangoms nurimus pusiausvyra nusistovi, tik vaizdas jau kitas. Taip iki
sekančios audros. Begalę kartų...
Meistras ir
mokinys
Savo amato meistras
kelia susižavėjimą. Jo rankose chaosas tampa kūriniais. Meistras neabejoja, jis
nejaučia įtampos, jis nepavargsta. Jis negadina, jis nedirba, jis kuria. Jis
visada žino, neabejoja, - viskas pavyks. Taip ir nutinka.
Meistro mokinys
prakaituoja. Jis lyg ir tiksliai atkartoja meistro judesius, tiksliai laikosi
jo nurodymų, tačiau kūrinys netoks, kokio tikėtasi. Tikriausia meistras žino
paslaptį...
Meistras nežino
paslapties, jo žinojimas gilesnis... Kažkada meistras buvo mokiniu. Dabar jis
žino daug paslapčių, tačiau jų jau nebepamena, - jos tapo jo dalimi.
Jei meistras gebėtų
prisiminti visas paslaptis ir surašytų jas kaip instrukciją mokiniui, mokinys
sušuktų, - Tai labai sudėtinga, be galo daug papildomo darbo! Nenoriu dirbti,
noriu kurti, taip kaip tu!
Dažnai rašau
instrukcijomis. Jos atrodo sudėtingos. Kažkam vien skaitymas be bandymo suprasti gali būti iššūkiu. Sudėtingomis jos atrodo iki momento, kol viską
supranti, kol tai tampa tavo dalimi. Tuomet tai jau paprasta. Tuomet nebedirbi.
Tuomet kuri. Tuomet tai jau nebėra papildomi bereikalingi judesiai. Bereikalingais ima rodytis svetimi
judesiai…
Ar izoliavimo
technologijos bitininkystėje esti sudėtingos? Ar jos išties imlios laiko ir
sąnaudų prasme? Manau ne, kaip ir betkurios kitos technologijos, kai tampi
meistru. Sudėtingos esti instrukcijos, tol kol esi mokinys…
Profesionalo
sėkmė – mėgėjo nusivylimai
Kažkada nemokėjau
vaikščioti. Gerai nepamenu tų laikų. Tikriausia tada vaikščiojimas atrodė be
galo sudėtingu veiksmu.
Vėliau išmokau.
Nepamenu ir to momento, tačiau nuotraukose matau laime trykštančias mažylio
akis.
Daug metų vaikštau.
Netgi bėgioju. Dabar pargriūnu retai, bet žinoma ateis tas laikas, kai grįšiu
pradžion…
Kaip atrodyčiau to vaikščioti
nemokančio mažylio akimis? Netgi to jau pramokusio bet dažnai griuvinėjančio?
Stebiu kolegų
bandančių taikyti bičių motinėlių izoliavimo technologijas darbus. Vieniems
sekasi prasčiau, kitiems geriau. Yra kas praktiškai nepatiria nesėkmių. Tai
normalu, kažkas dar mokomės, kažkas jau mokame.
Ar visada dėl
žiemą žuvusios motinėlės kaltas izoliatorius, kalta netikusi metodika? Ar gali
būti, kad klaidingą iliuziją kuria tiesiog didelis besimokančių „vaikščioti“
skaičius? Galgi tiesiog reikia luktelėti, kol išmokusių bus dauguma, kol
mokiniai taps meistrais? Tada ir motinėlės izoliatoriuose žiemą nežus...
Daugiau esti
geriau?
Prisiminiau juokingą
filmuką iš vaikystės.
Du draugai.
Apelsinas vieno jų rankose. Šis godžiai jį čiaumoja. Likus keletui skiltelių, „nuskriaustasis“
draugas virpančiu balsu išlemena, - Jei aš turėčiau apelsiną, būtinai juo
pasidalinčiau su tavimi. Godusis, kišdamas burnon apelsino likučius sušvokščia,
- Gaila, kad neturi apelsino...
Studentų
bendrabutyje skanumynais neretai tekdavo gardžiuotis paslapčia. Ne todėl, kad
gaila, jų tiesiog būdavo nedaug. Tortas dviem ir torčiukas penkiolikai, - du
skirtingi dalykai. Kaip viskas daugiaprasmiška...
Bičių šeimos,
kurioms taikomos motinėlių izoliavimo technologijos, dažniausia esti mažiau
gausios. Tai natūralu. Jose perai neauginami nepertraukiamo konvejerio ritmu. Tačiau
išties, ar daugiau esti geriau? Kuom užsiėmusi didelė dalis tų avilyje esančių
bičių, kai šeimoje auginami perai ir kuom tie perai maitinami? Torčiukas dviem
ar torčiukas penkiolikai? Ką atsakytų bitininkas, tas pagrindinis bičių medaus
vagis? Ar kasnors gali tiksliai nubrėžti optimalią bičių šeimos dydžio ribą, į
kurią vertėtų lygiuotis?
Žiūriu bet
nematau
Sudaiginau kedrinę
pušį. Medelis auga. Tai truks dar ilgai. Josios riešutėlių greičiausia
nesulauksiu. Tikėtina, kad jų sulauks sūnus. Tik tikėtina.
Lengva matyti
priežastį ir pasekmę čia ir dabar. Daug sunkiau šiuos ryšius įžvelgti ilgesnėje
laiko perspektyvoje. Štai žiūri į pasekmę o priežasties nebepameni. Matymo
nėra...
Ar galima atskiros
bičių motinėlės izoliavimo technologijos
operacijos pagrindu vertinti visą sezoninį bitininkavimo ciklą? Ar ŽIŪRINT į iš
konteksto ištrauktą fragmentą neslypi grėsmė nematyti visumos? Ar lieka
tikimybė, kad imlia laiko bei finansine prasme atrodanti paskira operacija
išties atlaisvina daug daugiau energijos bei resursų, jei ją MATOME kaip
visumos dalį?
Motinėlių
izoliavimo medunešiui tikslas yra padidinti nektaro surinkimą. Tuo tarpu, kaip
šalutinis „produktas“ pasireiškia sumažėjęs bičių šeimos erkėtumas, „sutaupytas“
korių bei pačios motinėlės resursas, užkardyta spietimo galimybė tuompatkart
jau nebereikalingomis patampa priešspietiminės operacijos bei resursai. Tai
tik vienas iš galimų ne „žiūrėjimo“ o „matymo“ pavyzdžių. Skamba šališkai bet
aš tik žmogus...
Netikri
saldainiai
Gyvenu įdomiu
laikmečiu. Vaikystėje teko patirti gilaus sovietmečio „grožį“. Vaikui tai
nebuvo skausminga, - jis atviras betkokiai realybei, jo dar nevaržo
išankstiniai nusistatymai bei šablonai.
„Ananasinis“
saldainis anuomet buvo deficitas. Suvalgę tokius, jų popierėlį kruopščiai
sulankstydavome atgaline tvarka. Gaudavosi toks savotiškas „saldainis“, kurį
buvo galima naudoti įsivaizdavimo žaidimuose. Tokia pakuotė be turinio...
Ar bičių
motinėlių izoliavimo technologijos išties yra panacėja nuo visų „ligų“? Galgi
tai tiesiog graži pakuotė be turinio? Kas gali į tai atsakyti? Gal pasirodys
keista, bet aš atsakyti negaliu. Išties atsakyti gali kiekvienas, bet tik pats
sau...
Žmonės žiūrėjo į
žvaigždes. Vėliau susikūrė sau įrenginius, kuriais pakilo virš kalnų. Pasiekė
net debesis. Neilgai trukus ir dangaus šviesuliai tapo pasiekiami. Ateis
laikas, žvaigždės taps mūsų namais. Bet čia, tiesiog kasdienoj, retsykiais vistiek
pakelsime akis į dangų ir žvelgsim į žvaigždes o galgi dar toliau...
Komentarai
Rašyti komentarą