Jau išsiaiškinome, koks svarbus bitės ilgaamžiškumui vidinių resursų "šaltinis", - baltasis riebalinis audinys #1 Ilgaamžės bitės - corpus apidosum
Išsiaiškinome, kad labai nemažai šio vidinio resurso o tuo pačiu ir nemažą dalį savo potencialiai įmanomo gyvenimo amžiaus, bitutė praranda antrąją savo gyvenimo savaitę, kai ima gaminti bičių pienelį bei juo maitinti lervutes arba motinėlę #2 Ilgaamžės bitės - bičių amžius ir pareigos šeimoje
Ilgaamžiškumo "paslapties" mechanizmas gana paprastas:
Ar panašūs "fokusai" bičių šeimose vyksta joms gyvenant gamtoje natūraliai? Žinoma, evoliucijos eigoje šis mechanizmas "išsigrynino" ir bičių šeimoms tapo labai svarbiu išlikimo garantu. Šeimai sparčiai vystantis, besiritančių jaunų bitučių, galinčių maitinti lervutes kiekis ima smarkiai viršyti lervučių kiekį, ir dalies bičių-maitintojų "paslaugos" tampa nebereikalingos. Motinėlės pajėgumai irgi turi ribas, ji gali padėti tiek kiaušinėlių, kiek gali. O jei dar ir medunešis prasideda, lizdo korių akutės užpilamos nektaru, taip natūraliai apribojant motinėlės dėslumą bei padidinant skirtumą tarp maitinimo reikalaujančių lervučių ir jas maitinti galinčių bitučių, - efektas tampa dar labiau išreikštas. Perų nemaitinusios bitutės tampa ilgaamžėmis, spietiminėmis bitėmis, - šeimai pasidauginti ir įsikurti naujoje vietoje reikalingos ypač gyvybingos bitės. Kada ir kokioms aplinkybėms susiklosčius tokios bitės išspies, dabar nenagrinėsime, - spietimo mechanizmai nėra šio rašinėlio tema.
Rudeniop, vėstant orams, bičių motinėlės dėslumas taipogi mažėja. Santykis tarp maitinamų perų bei juos maitinti galinčių bičių didėja, - "gaminasi" ilgaamžės žiemos bitės, kurios peržiemojusios pavasarį turės "energijos" iš naujo atkurti šeimą.
Ar tai jau viskas ką norėjau pasakyti apie bičių amžiaus prailginimą ir rašinėlį jau galima baigti? O ne, tai tik įžangėlė 😉
Aptarkime, kaip vyksta perų maitinimo procesas, būtent ta jo dalis, kai trečiąją dieną po kiaušinėlio padėjimo jis "sprogsta" ir iš jo išsirita būsimos bitutės lervutė. Tokia lervutė ima skleisti tam tikrus kvapus-feromonus, kurie avilyje esančioms bitėms-maitintojoms yra signalas maitinti ją ir pirmąsias tris paras maitinti ją ne betkuom, o bičių pieneliu. Štai, pajutusi maitinimo reikalaujančią lervutę jauna bitutė-maitintoja skuba prie korio dalies, kurioje sukrautos žiedadulkės, nes tik jų užvalgiusi gali pagaminti lervutės reikalaujamo bičių pienelio. Užvalgė, - pienelis jau gaminasi. Skuba, neša jį "burnoje", ieško akutės į kurią galėtų pienelį "išpilti". Kuo ilgiau lakstydama koriu ieško pienelio "norinčios" lervutės, tuo daugiau pagaminto pienelio pasisavina pati. O jei situacija avily tokia, kad tokių skubančių maitintojų avilyje gerokai daugiau, nei pienelio reikalaujančių lervučių? Jei kažkuri maitintoja buvo greitesnė ir lervutė jau pamaitinta? Jei radus lervutę pamatai, kad prie jos jau išsirikiavusi eilutė norinčių pienelį atiduoti kolegių, - stovi, lauki? Kas lieka daryti mūsų herojei? Nelieka nieko kito, kaip tik nuryti pagamintą pienelį pačiai... Taip ir nutinka, jei avily maitintojų labai daug, o bičių pieneliu maitinamų lervučių joms trūksta, jas sunku rasti, prie jų išsirikiavusios "eilės". Beieškodamos "tinkamos" lervutės ir belaukdamos, bičių pienelį jos nuryja-asimiliuoja pačios.
Bitutės panašiai maitina tik išsiritusias bitutes, lervutes, motinėlę, - "atrydamos" maistą ir perduodamos jį liežuvėlio pagalba.
Maitinamos lervutės:
Bitutės maitina viena kitą:
Apie "stebuklingas" bičių pienelio savybes kalbėta prikalbėta, rašyta prirašyta. Tiek avilio Karalienė, tiek bitė-darbininkė atsiranda iš tokio paties apvaisinto "moteriško" kiaušinėlio, bet viena iš jų būdama lervutės stadijoje bičių pienelio paragauti gavo tik tris dienas, o svarbesnioji juo buvo maitinama net šešias, iki pat lopšelio užakiavimo ir maitinama labai gausiai. Derėtų paminėti, kad net pienelio sudėtis, "patiekiama" būsimai darbininkei ir būsimai Karalienei skiriasi. Rezultate matomas akivaizdus, tiek anatominis, tiek fiziologinis šių dvejų "moteriškaičių" skirtumas, kuris puikiai demonstruoja bičių pienelio "galią".
Kas nutinka bitei-darbininkei, kai jos organizmas asimiliuoja bičių pienelyje esančias biologiškai aktyvias medžiagas ir hormonus? Didžiulis "smūgis" ir tikras stebuklas, fantastiška transformacija. Ypač daug pienelio nurijusiai bitei (jei tinkamos pienelio atidavimui lervutės paieškų ciklų buvo daug), dalinai netgi regeneruojasi "atrofavęsi" reprodukciniai organai. Anatomiškai ji jau tampa tranine ir nuo fiziologinės traninės būsenos, kai jau pradedami dėti neapvaisinti kiaušinėliai, ją sulaiko tik avilyje pasklidę viską kontroliuojančios Karalienės feromonai. Jei šeima nuspręstų spiesti, tokia, ypač daug pienelio nurijusi bitė būtų viena pirmųjų motinėlės "skriaudikių", nuvejančių ją į korio kraštą ir neleidžiančių svitos tarnaitėms jos maitinti. Jei avily netikėtai nebeliktų motinėlės skleidžiamo feromono, tokia bitė viena iš pirmųjų imtų dėti neapvaisintus kiaušinėlius. Tokia bitė netik anatomiškai traninė, bet ir potenciali spietiminė. Tokios bitės bityne įprastai yra nepageidaujamos. Bet tokia bitė labai stipri ir gyvybinga, ji ilgaamžė, ji - SUPERBITĖ!
Labai panašiai bitutės-maitintojos "užsikočioja" ir bandydamos maitinti 4-7 dienų amžiaus lervutes. Šiuo periodu lervutės maitinamos žiedadulkių-nektaro mišiniu. Esant maitintojų pertekliui, dalį paruošto mišinėlio pasisavina pačios maitintojos, taip augindamos savo "riebalus", - baltąjį riebalinį audinį.
Nevisų bičių pienelio nurijusių bičių potencialus amžius pailgėja vienodai. Žymia dalimi skirtumas priklauso nuo pavartoto pienelio kiekio. Bet visos jos, savo gyvybine energija ženkliai lenkia įprastas, perus maitinusias (nualinusias baltąjį riebalinį audinį) bei pienelio po išsiritimo neragavusias biteles.
Kalbant apie bičių pienelį, norėčiau bent trumpai paminėti vieną iš nesenų mokslinių atradimų, kuris glaudžiai susijęs su ilgaamžiškumu. Tiriant biologiškai aktyvias bičių pienelio medžiagas, buvo nustatytas baltymas Rojalaktinas. Jo veikiamos ląstelės tampa "nesenstančiomis", panašiomis į žmogaus kamienines ląsteles, galinčias transformuotis ir regeneruoti betkokius organizmo audinius. Kad neiškraipyčiau faktų, pats nesiplėsiu, tiesiog galite pasiskaityti ir daugiau informacijos pasiieškoti patys:
Honey bee Royalactin unlocks conserved pluripotency pathway in mammals
Logiška būtų parašyti rašinėlį apie tokių bičių saugaus (kad neišspiestų) auginimo bityne technologijas bei bitininkavimą "ganant" tokią "superkaimenę", tačiau pagaliau ir į Šiaulius atkeliauja pavasaris, - laisvo laiko sumažės. Dar ir persikraustymas su naujo būsto tvarkymu prisidės. Pagvildenti šią temą vienu įkvėpimu neišeis. Čia jau reikia pagalvoti, kaip sklandžiai ir sistemiškai tvarkingai perteikt informaciją, nepražiopsoti svarbiausių momentų. Manau, kad tai, radęs laiko, padarysiu kiek vėliau. Būtinai padarysiu. Dabar džiaugiuosi spėjęs bent "pristatyti" pačią koncepciją. Tikiuosi, kažką tai sudomins. Šiame etape pabandysiu kažkuriuos praktinius veiksmus parodyti "reportažuose" iš DūzGėlyno, pasakodamas apie silpnos šeimelės gyvenimą ir raidą rašinėliuose su etikete "2024m. sezonas" 😉
Trumpai pasakysiu tiek, kad konceptualiai bitininkavimas su ilgaamžėmis bitėmis yra priešingybė nusistovėjusiam "tradiciniam" bitininkavimui, todėl tenka perlipti per save, atsisakyt "įskiepytų" stereotipų ir pakeisti matymo kampą. Čia, geriems rezultatams pasiekti koncentruojamasi ne bičių kiekybė o jų kokybė. Pliusus ir atsiveriančias naujas galimybes aptarsim palaipsniui, gilindamiesi į tokio bitininkavimo detales.
Iki susirašymų ✌
Komentarai
Rašyti komentarą