Dažnai bendrauju su Bičiuliu. Dažniausia apie bites, bet netik. Arba kalbėdami apie bites, tarp eilučių kalbame ne apie jas, o apie kitus, kartais daug reikšmingesnius dalykus. Skiria mus jūros, bet to nesijaučia. Gal todėl, kad esame kraštiečiai, nors viename kieme nebėgiojome. Gal todėl, kad gyvenom tais pačiais "įdomiais", daug kūrybiškumo ir išradingumo reikalavusiais laikais, nes kitaip išlikti negalėjai, ir tam tikrus dalykus intuityviai suprantam panašiai. Gal. Bet tikriausia tiesiog abu esam daugiau mažiau avantiūristai, tokie "velnio nešti ir pamesti". Na mes abu tiesiog Dūzgiagalviai...
Kas dėl bitininkystės, tarp mudviejų savotiškas ryšys užsimezgęs. Žvelgiant paviršutiniškai, turėtų atrodyti, kad aš jį dažniau pamokau. Jis pats kogero kartais irgi šitaip pagalvoja. Bet žvilgtelėjus kiek giliau, mane pamoko ir jisai, ir tie pamokymai susiję ne su bitėmis...
Kai esi "nukeliavęs" labai toli, daugybė tavo suvokimų, žinojimų jau tampa tavo dalimi. Jie tiesiog įsirašo sudėtinguose mąstymo algoritmuose, gal net pasamoniniu lygmeniu. Mąstydamas jų jau nebeišskiri, - tai tik visumos dalis, vienas iš didžiulės programos algoritmų. Tiesiog žvelgi į pasaulį ar bites ir matai, matai aiškiai, net nesusimąstydamas, kodėl matai būtent taip. Bet šios pagal nutylėjimą veikiančios "formulytės" yra tik tavo, kiti gali nematyti to, ką matai tu.
Kai nori ir bandai pasidalinti savo matymu, - nuoširdžiai stengiesi. Atrodo "nupieši" labai tikslias "fotografijas", kurių neįmanoma nepamatyti, nesuprasti, nesuvokti. Tačiau atverti žvilgsnio kitiems taip ir nepavyksta. Kodėl? Kodėl ta "terra incognita" pasiekiama tik tau?
Ak tos "formulytės", tie algoritmukai... Jie seniai "nusėdę" kažkur giliai, jie dalis tavęs, tau jau nebereikšmingi, tiesiog tapę aksiomomis. Bet be jų bandomas perteikti paveikslas nepilnas. Nepilnas kitiems. Šie "elementai" labai svarbūs, jie lyg katalizatorius, jie mažytės bet labai reikšmingos didelės dėlionės dalelytės. Kaip jas iš savęs ištraukti, kaip užpildyti dėlionę-paveikslą? Štai čia ir prasideda Bičiulio Dūzgiagalvio "pamokos". Bendraujant su juo išryškėja vietos, kurioms trūksta "detalyčių" bei papildymų. Paaiškėja, ko dar reikia, ko dar trūksta, kad pagaliau išvystų, pradėtų matyti ir jis. Štai tokios jo pamokos, apie kurias jisai neįtaria.
Bendraudamas jisai kogero mano, kad mudviejų "mainai" nelygiaverčiai. Taip nėra, Bičiuli, jie lygiaverčiai, tu tikrai "nesiurbi", tu daliniesi tuom, kuom gali, taip kaip moki 😉
Gerai, bėgu šalin nuo visus užknisančių papilosopavimų 😄
Ką su Bičiuliu Dūzgiagalviu aptarinėjom ir kuom norėčiau pasidalinti su visais mano rašliavas beskaitančiais? O kalbėjomės mes šiandien apie bites, apie prastą orą, bet svarbiausia, tarp eilučių, apie lūkesčius be realaus pagrindo ir bereikalingus nusivylimus. Ok, bandau surašyti "detalytes". Paminėsiu tik, kad tai bendri principai, bet tikslesni sukonkretinimai nėra absoliučios aksiomos, jie skirti tik žiemai izoliuojantiems motinėles.
_______________________
Ankstyvą pavasarį išleidžiame motinėles iš izoliatorių. Ar jau tada galime pakankamai tiksliai prognozuoti, ko iš šeimos galime tikėtis? Kokio dydžio, stiprumo šeima gali būti po 5-6 savaičių? Taip, galime. Viena peržiemojusi bitė gali išmaitinti vieną perą savęs pamainai. Pavieniai, ypač stiprūs individai gal kiek daugiau, bet tikrai ne daugiau nei pusantro pero, todėl prognozavimui tai nereikšminga. Šiam monentui bitininkystės teorijoje tai yra aksioma ir bent aš apie jos paneigimą negirdėjau. Taigi, išleidus motinėlę iš izoliatoriaus matome, kad šeima aptūpia tarkime 8 rėmėlius. Koks yra bičių kiekis šeimoje ir kiek rėmelių su pirmaisiais perais jos pajėgios pilnavertiškai išmaitinti? Kadangi žinome, kad išsiritus bitutėms iš vieno pilno rėmelio su perais, jos aptūps jau du rėmelius, galime pabandyti perskaičiuoti į kitą pusę. Taip perskaičiuodami suprasime, kad šeima, išleidžiant motinėlę iš izoliatoriaus aptūpianti 8 rėmelius, po trijų savaičių, jei bus palankios sąlygos, gali turėti tik 4 pilnus perų rėmelius. Taip, jei lizde daugiau rėmelių, perai gali būti išsibarstę ir ant didesnio rėmelių kiekio, bet bendras perų kiekis bus būtent toks ir tai bus realus lūkestis. Tad ar verta tikėtis 6-7 pilnų perų rėmelių ir po to nuoširdžiai nusivilti? Spręskite patys, kokius lūkesčius turėti. 😉
Įrašuose su etikete 2024m. sezonas aprašinėju silpnos šeimelės raidą ir visas su ja atliekamas manipuliacijas. Praėjus dvejoms savaitėms po motinėlės išleidimo, esant labai prastoms sąlygoms lauke, ji jau turėjo 6 meduvinius rėmukus 70-80% užpildytus perais. Tai geras ar blogas rezultatas? Aš manau, kad tai nuostabus rezultatas. Tik dvi savaitės, o šeimelė jau suspėjo atiduoti savo potencialiai įmanomą maksimumą auginant pirmąją bičių kartą. Išleidus motinėlę, jai paliktos bitės realiai aptūpė maksimum nepilnus 9 meduvinius rėmukus. Kaip vertinu savo atliktas manipuliacijas, bandant šeimelei padėti vystytis? Vertinu puikiai. Manau be mano pastangų to nebūtų įvykę. Įsivaizduokite analogiškai tvarkomą stiprią šeimą, kuri į lauką neleidžiančiomis išlėkti oro sąlygomis jau po poros su trupučiu savaičių nuo motinėlės išleidimo turi 4-5 pilnai perais užpildytus Dadant rėmus (kokybiškai motinėlei tokį darbą atlikti įmanomą) ir ramiai laukia perų išsiritimo. Ko daugiau reikia? 😉
Visos trečią savaitę su aukščiau paminėta šeimele mano atliekamos manipuliacijos yra tik "mokslinis" eksperimentas, - bandymas "išspausti" iš šeimos tą hipotetinį 1,5 jaunos bitutės iš vienos žiemojusios. Tai netgi nėra labai gerai, nes gali iššaukti žieminių bičių kritimus ar "priverstinai" išaugintų perų imuniteto susilpnėjimą. Tačiau kaip įgyti žinojimo, kurį galėtum panaudoti ir pasidalinti su kitais ateity?
Analogiškas aprašomai silpnai šeimelei manipuliacijas atlieku ir stipriose šeimose. Motinėlės lizdui skiriami tik pusė jai išleidžiant bičių aptūpiamų rėmelių. Lizdui numatytas rėmelių skaičius dalinamas į dvi "porcijas", - perpus. Pirma duodama viena "porcija" o antroji tik perais užpildžius pirmąją, bet būtinai ne vėliau nei po dvejų savaičių. Visi kiti rėmeliai su maistu laikomi už šiltos skiriamosios. Tokia savotiška Blynovo metodo modifikacija. Manau tai leidžia maksimaliai ekonomiškai išnaudoti šeimos iš po žiemos "atsineštą" gyvybinį resursą. Tai tik mano nuomonė.
_______________________
Ko verti bitėms skirti "papildai" ankstyvą pavasarį? Ar jie veiksmingi? Kodėl praėjus dvejoms-trejoms savaitėms po motinėlės išleidimo bitėms jie nebeatrodo tokie patrauklūs, kokie atrodė tik jų "patiekus"?
Nusikelkim į žmonių pasaulį. Įsivaizduokime gyvenimą pirkioje vienkiemyje. Žiema. Garnyrui prie virtų bulvių turime tik rudenį pasiruoštų marinuotų agurkų. Ateina ankstyvas pavasaris. Marinuotų agurkų atsargos išsekusios, jas jau atsargiai skaičiuojame. Ir štai, kadangi eismo sąlygos jau pagerėjo, sulaukiame svečių su lauktuvėmis, - marinuotos paprikos ir pomidorai! Kiek džiaugsmo! Puotaujame! Prabėga dar kiek laiko, jau ir patys dviratuku galime nudardėti iki parduotuvės miestelyje. O ten šviežūs agurkai išauginti šildomame šiltnamyje! Marinuotos gėrybės pamirštamos, apie jas prisimename tik šviežioms pasibaigus...
Perkelkime "pasakėlę" į bičių avilį. Tik išleidus motinėles šeimai duotas "baltyminis blynas" bitėms labai "įdomus", jis ir skanus ir trokštamas. Atsiradus galimybei gauti šviežių "agurkų", - žiedadulkių, natūralu, kad susidomėjimas marinuotais "agurkėliais" nuslops ir atgis tik atsiradus šviežių trūkumui. Šeimai išmaitinus potencialiai įmanomą pirmosios kartos perų kiekį, susidomėjimas "papildais" taps kogero netgi nulinis. Tad argi lūkestis, kad "baltyminis blynas" bus godžiai ryjamas viso sezono metu turi realų pagrindą išsipildyti? Ar dėl to, kad toks lūkestis nesipildo, "baltyminis blynas" yra nieko vertas? Galbūt galime avilin įdėti kibirą baltyminės košės ir tikėtis, kad šeima "nusižudys", bet jį suvartos?
Baltyminį pašarą šeimoms duodu iškarto, tik išleidęs motinėles ir palaikau jo atsargas avily iki gamtoje nusistovi pakankamai šilti, stabilūs ir palankūs bičių darbui lauke orai. Bitės pagal situaciją pačios renkasi, kokius "agurkus" joms valgyti 😉 Taip darydamas pastebėjau, kad netgi ribinėmis oro sąlygomis, manosios bitės nerizikuoja lysti laukan, - tiek vandens, tiek kitokio maisto jos visada turi avily. Negyvų, sušalusių bitučių, su žiedadulkių nešuliais ant kojyčių šalia avilių praktiškai neberandu, tikrai tik pavieniai, visiškai neverčiantys graudintis atvejai, kai negyvą bitutę įmanoma rasti tik gerai paieškojus žolėje, nors pavasaris šiemet savo orais Šiauliuose tai ojojoj...
Štai, šaltu oru mano bitukai maitinasi"papildais". Šalia pernykštis medus, bet ir "surogatiniai" baltymai nepamirštami:
_______________________
Ar visada MATOME tai ką "matome"? Ar visada "nesėkmė" ištikro tokia ir esti?
Šiandienos bendravimo ir rašymo resursas išsemtas. Einu ilsėtis. Dūzzzz....
❤️ Teisingi pastebejimai❤️
AtsakytiPanaikinti