Kaip Dadano tipo avilyje žiemos bičiulio bitutės

    Turiu kaimyną, gyvenantį už 0,5km. Senukas vardu Ignacas. Myli bututes. Bitutes sodyboj dar jo tėvelis laikė. 

   Nėra jis didis bitininkavimo žinovas. Tiesiog, ką tėvelis perdavė, ką pats sužinojo ar per gyvenimėlį pamatė. Ir bičių šeimų pas jį ne prūdai, - trys Dadano tipo aviliai. Bentjau šį pavasarį tiek buvo. Aviliai, kaip ir pas daugumą mūsuose, modifikuoti, padidinti, jau ne 12-os o visų 16-os lizdinių korių. Gyvena sau bitukės, anei gydomos, anei dalinamos... Reikia, - išspiečia. Bėda prispiria, - pačios motinėlę užsiaugina ar pasikeičia.

   Nors amžiaus skirtumas tarp mudviejų nemažas, bet bendros kalbos atrandam ir netik apie biteles. Būtent jo spiečiuką šiemet surinkęs savo bitynėlin parsiboginau. Vėlau ir spietusios šeimos likučius paskum pargabenau. Liko Ignacui pora avilių. Padėjau kiek galėjau patarimais ir darbais, bet senukas vis bumbėjo, esą nebe jam bitininkaut. 

-Vežkis sako ir žiūrėkis likusias šeimas. 

-Betgi, Ignai, skaudės širdis, negi tikrai skirtis su bitukais nori? - klausiau aš. 

-Paskaudės ir praeis, - bambėjo... 

   Na gerai, suorganizavom ir padovanojom bitukes bitininkei iš rajono.

   Užsuku pas bičiulį po savaitės, gal jau miręs. O jis jau avilius remontuojas bei dažyti ruošias. 

-Tai kaip suprasti, Ignai? - klausiu jo. 

-Na va, širdis labai skauda, gal kokį spiečių kitamet pasigausiu... 

   Spiečių nespiečių, bet tapo aišku, reikia Ignui bitučių.

   Tai va, kaiptik radau rajone parduodamas bičių šeimas. Jau užmaitintos žiemai. Padarysiu džiaugsmą senukui, nusprendžiau. Parvežiau, nudžiuginau ir puolėm šeimą žiemai suruošti jau naujoje vietoje. Apie tai ir papasakosiu.

   Anksčiau pas Igną aviliuos buvo visko. Ir pagalvių, ir kaldrų, ir dargi tiek, kad visą giminę prireikus apnakvydint būtų galima. Ir ne betkokių, o pūkinių. Tokių, kad drėgmę geriau sugertų bei savyje laikytų - žmonės dabar turtingi, negi gaila mylimom bitukėm, negi kimši kokius šiaudus. Tai ir mirkdavo tie patalynės komplektai aviliuose žiemą o vasarą kandims "užuovėją" suteikdavo. Bet dabar mudu jau "kieti" bitininkai, beveik iš didžiosios "B", todėl bitininkausim senoviniuose aviliuose bet moderniai, naujoviškai.

   Kas bitutėms svarbiausia žiemojant? Svarbiausia joms stabili temperatūra ir neperdidelis drėgmės kiekis. Temperatūra susireguliuot jos moka, svarbu maisto bitininkas būtų pakankamai palikęs. O va su pertekline drėgme jau kebliau. Avilio stoge ventiliacinės angos yra, bet kas iš to, jei visa vidinė avilio erdvė užkimšta patalais? Apie kokią ventiliaciją kalbėti galim? Tokiu atveju, per atlydžius bitukės ir mirksta. Viduriai pilni skiestų išmatų, reikalas spaudžia, nerimauja. O kai neramu, tai ir valgyt daugiau norisi. Gerai jei po Naujųjų išpuola saulėta pliusinė diena, - lekia dryžuotosios laukan, dažo sniegą... O kas daryti, jei išlėkt laukan galimybės nėra? Kur tą perteklinį vandenėlį dėti? Negi namuose reikalus atlikinėsi? Nors žinoma ir taip atsitinka, kada kitų pasirinkimų nebelieka. O šiaip, norėdamos vandenėliu atsikratyti, bitukės žiemą gali ir bičių pienelio pagaminti bei motinėlę juo pamaitinti. O motinėlė pienelį mėgsta ir jo užvalgius ima dėti kiaušinėlius. Iš kiaušinėlių ritasi lervutės, kurios taipogi reikalauja bičių pienelio. Štai taip ir atsikratoma perteklinio vandens bet medus tuompatkart naudojamas padidintais kiekiais ir pilveliai kemšasi dar labiau. Bet argi laikas vasarį perus auginti? Kas liks iš tos maitintojos bitutės kovą? O jei dar ir rimtas speigas su šalčiais užslinks? Ne, patalų su permirkimo žymėmis Ignacas nebenaudos.

   Nuo kalbų, prie darbų. Statome atnaujintą avilį į vietą, šalia parsivežtą šeimą ir kimbame į darbus.

   Apžiūrime ką parsivežę. Penki koriai pilni medaus, - atsargų tikrai bus koks 15-17kg. Užteks ir dar liks. Šeštame koryje randame perų. Perai akiuoti, jau besiritantys. Kiaušinėlių neberandam. Šaunu, ankstesnis bitininkas laiku užmaitino šeimą bei sustabdė perų auginimo procesą. Tačiau, kadangi kiaušinėlių neberandam, susirūpinam, kaip reikalai su motinėle? Ar viskas tvarkoje, ar nesutraiškėm josios šeimą perveždami? Abu ieškom motinėlės veizolus išvertę, vienas vieną, antras kitą korio pusę skenuodami. O štai ir ji juoda gražuolė rėplinėja ant korio rėmo krašto. Jau pakūdusi, žiemoti paruošta, - bitutės karalienei pienelio nebeduoda. Kaip tikri bitininkai motinėlę pažymim aiškiai matomu žaliu taškelių. Tokią ir Ignacas pavargusiomis akimis pastebės.

   Korį su perais dėsim ties lakos viduriu. Perų zona atsukta į priekine sienelę. Formuojant lizdą perus visada reikia stengtis talpinti ties laka, tada bitutės prielakį geriau saugo.

   Iš šonų sustatysime korius su medumi o juos "uždarysime" šoninėmis dengiamosiomis lentomis. Šonines dengiamąsias Ignacas turi. Tikras, medines "retro", net centimetro storio. Tačiau jos mums netiks, - "peršaltos". Tegul jos lieka vasarai.

   Sandėliuke randu 2cm storio XPS plokštės (putplasčio analogas) gabaliukų. Pasigaminame šiuolaikiškas paprastas "šiltas" šonines dengiamasias lenteles. XPS plokštės matmuo 44cm x 30cm. Viršuje statybiniais montažiniais klijais priklijuojame 10mm x10mm skerspjūvio medinius pagaliukus naudojamus vietoje "lubelių" arba kaip rėmelių be petukų skirtukai. Dengiamoji gaunasi centimetru aukštesnė už lizdinį rėmą, tačiau Ignaco avilyje atstumas nuo dugno iki korių apačios yra 2cm, todėl 1cm tarpelis ventiliacijai ties dugnu liks. Šaunu, šeimos lizdas bus pakankamai suspaustas o kraštiniai koriai neperšals, - netgi skylių, palengvinančių bitučių judėjimą, juose badyti nebereiks!

   Lizdą suformavome. Ieškodami motinėlės, ant keletos bitučių pastebėjome varroa erkutes. Beje, Ignas jas matė pirmąsyk. Praliejome šeimą vandeniniu 3,5% oksalo (rūgštynių) rūgšties tirpalu į kiekvieną tarprėmį suvarvindami po 5ml. Darsyk šeimą "laistysim" jau spalį, po trejų savaičių, kai šeimoje nebeliks perų. Štai taip atrodo žiemai suformuotas Ignaco bitučių lizdas.

   Tarp rėmelių Ignas sudėjo  jau minėtus 10x10 pagaliukus. Gavos lyg "lubelės". Lizdo uždengimui puikiai būtų tikusi ir polietileno plėvelė, tokia, kokią naudoja bitininkai bitininkaujantys aukštiniuose aviliuose. Tokios po ranka mudu neradome, tad tiks ir "medinis" lizdo "uždarymas" viršuje. 

   Atkreipiau Igno dėmesį, kad "šiltos" dengiamosios iš XPS negali būti prispaustos prie korių. Būtina palikti 8-10mm tarpelį, antraip, neturėdamos laisvo praėjimo, bitutės ims jas graužti.

   Lizdo viršų norėjome "pašiltinti" kokiu perlenktu lengvu, drėgmės neužlaikančiu paklotėliu ar nestoru šiaudų kamšiniu, tačiau nieko panašaus neradom, vien pūkinius-vatinius paklotus. Todėl ant lizdo viršaus paguldėm tos pačios 2cm storio XPS plokštės atraižą, kuri puikiai čia tiko.

   Kad viskas tikrai būtų preciziška ir tvarkinga, kad neliktų plyšių skersvėjams, užklojome ir perlenktą drobės skiautę, lizdo šonuose ją užlenkdami. Sterilu lyg operacinėj!

   Šoninėse "kišenėse" nebus nieko, - pagalvėms tarėm NE! Šiomis sienelėmis ant dugno nuvarvės atlydžių metu susiformavęs kondensatas. Dalį jo medis įgers, bet po to palengva ir išgarins, - nebus jokio drėgmės užlaikymo avilyje. Kogero neretas girdėjote, kad statant medinius namus, apšiltinimui naudojamos "kvėpuojančios", ventiliuojamos medžiagos, tikrai ne pūkinės antklodės ar pagalvės.

   Štai šeima ir suruošta.

  Patikriname, ar atviros ir tvarkingos ventiliacinės angos avilio stoge, - oras virš lizdo turi laisvai cirkuliuoti. Laką kolkas palikom atvirą, - lai apsilakioja, apsipranta dryžuotosios mergaitės naujoje vietoje. Ją priversime ir tokią paliksim iki pavasario jau vakare. 

   Sėkmingo žiemojimo jums, dryžuotosios DūzGėlyno kaimynėlės!