Bet kurio organizmo poreikį daugintis intensyviau sąlygoja aplinkos, kurioje jis turi išlikti savybės. Kuo aplinka „atšiauresnė“ ir „nedraugiškesnė“, tuo dauginimasis turi būti intensyvesnis. Neišlaikant šio balanso, rūšis kaipo tokia, rizikuoja išnykti. Taip jau surėdytas šis pasaulis, tokiais Dieviškais principais vadovaudamasis jis juda link mums koleikas nesuvokiamo tikslo.
Akivaizdu, kad pietuose sąlygos
bitėms kaip rūšiai išlikti laiko tėkmėje buvo palankesnės nei šiauriau
gyvenančioms jų sesėms. Su tuom manau niekas nesiginčys. Tad natūralios
atrankos būdu, kuri priešingai nei žmogaus atliekama greita hibridizacija yra labai
tvari konkretaus gyvio prigimties dalis, skirtingi bičių porūšiai įgijo skirtingas
savybes, leidžiančias jiems daugintis labiau arba mažiau intensyviai.
Norėčiau paminėti ir tokį
intensyvaus dauginimosi privalumą, kaip galimybę organizmui greičiau
prisitaikyti kintančioje aplinkoje, greičiau išsigryninant ir užtvirtinant
naujas reikiamas savybes. Neveltui genetiniuose tyrimuose bei eksperimentuose mokslininkai
dažnai naudoja maistines museles, kurių dauginimasis labai intensyvus.
Bičių šeimos dauginasi besidalindamos,
- spiesdmos. Kaip atrodo šis procesas supaprastintai? Aplinkoje susiklosčius
aplinkybėms, palankioms išgyventi pasiliekančiai bei į naują vietą išlekiančiai
bičių šeimos daliai, šeima dalinasi, spiečia - pasidaugina. Kokie „signalai“
šeimos viduje praneša apie galimybę pasidauginti? Šylant orams (saulės padėtis)
bei gausėjant maisto ištekliams, bitės vis gausiau pieneliu maitina motinėlę,
taip skatindamos jos dėslumą. Šeimos vis labiau „pučiasi“. Pasiekus kritinį
tašką, dažniausia dar nespėjus pilnai įsibėgėti pagrindiniam medunešiui
konkrečioje vietovėje, šeima pasidalina – išspiečia. Tai idealus metas, -
pasiliekanti šeimos dalis, kol atsiras ir pradės sėti naujoji motinėlė, galės
ramiai sukaupti maisto atsargų šeimos žiemos branduolio užsiauginimui bei
žiemojimui. Tuo tarpu didelė tikimybė, kad išlėkusi šeimos dalis, su jau
vaisinga motinėle, taipogi turės palankias sąlygas įsikurti naujoje vietoje. Susiklosčius
labai palankioms sąlygoms, bent viena iš šių šeimų galgi spės to paties sezono
metu pasidalinti darsyk. Kuo labiau bitė adaptavusis – natūraliai selekcionavusis
konkrečios vietovės aplinkos sąlygoms, tuo tiksliau ji „skaito“ aplinkos „siunčiamus“
signalus.
Pagrindinis veiksnys, leidžiantis
susiformuoti spietiminiam branduoliui bičių šeimos viduje, yra ryškus kiekybinis
skirtumas tarp bičių pieneliu maitinamų lervučių ir jas galinčių maitinti
bitučių-maitintojų. Kuo tokių lervučių mažiau o jų maitintojų daugiau, tuo
daugiau šeimoje „pasigamina“ spietiminių bičių (plačiau apie šiuos procesus
rašiau savo blogo straipsneliuose apie ilgaamžes bites). Spietiminių bičių
kiekiui pasiekus kritinę „masę“ šeimoje (dažniausia tas kiekis būna artimas
pusei duotuoju momentu šeimoje esančių bičių), šeima pakeičia savo elgseną, -
pereina į spietiminę būseną, kurią bitininkui jau sunkoka suvaldyti. Požymiai,
kad šeima artėja link šios būsenos, matomi jau iš anksto, spietiminių bičių
branduoliui dar nepasiekus kritinės „masės“. Tarprėmiuose, kuriuose randasi
didesnis spietiminių bičių kiekis, ant korių atsiranda spietiminių lopšelių
užuomazgos.
Kokiu būdu, vietinėms aplinkos
sąlygoms prisitaikiusios bitės, natūraliai reguliuoja pieneliu maitinamų
lervučių bei jas maitinančių bitučių-maitintojų kiekių santykį? Labai
paprastai, jos tiesiog mažina korio akučių, į kurias motinėlė galėtų padėti
kiaušinėlį, kiekį. Įsibėgėjant medunešiui, lizdo koriai pradedami
užpildyti nektaru, motinėlei trūksta korio akučių, į kurias ji galėtų padėti
kiaušinėlį, bičių pieneliu maitinamų lervučių mažėja o besiritančios jaunos
bitutės tampa spietiminėmis bei intensyviai formuoja spietiminį branduolį.
Žinoma įmanomos ir kitokios sąlygos, leidžiančios susiformuoti spietiminiam
branduoliui tiek natūraliai, tiek dėl bitininko neapdairumo. Tai gali būti ir
perankštas lizdas, kuriame motinėlė 21-os dienos periode (tarpsnis reikalingas
naujos bitutės šeimoje atsiradimui) priversta daryti kiaušinėlių dėjimo pauzes,
nes tenka laukti atsilaisvinančių korio akučių. Staigus šiltų orų periodo
pasikeitimas šaltu, staigus gamtoje randamo nektaro kiekio pokytis, taipogi
įtakoja motinėlės dėslumo pokyčius, kurie iššaukia maitinamų lervučių-bičių
maitintojų disproporcijas. Rudeniop, kai šeimai reikalingos spietiminės-žiemos
bitės, vietovės sąlygoms prisitaikiusios bitės, jei lizdai nepripildyti maisto
atsargų, netgi šalina naujai atsirandančias „perteklines“ lervutes, taip sudarydamos
sąlygas susiformuoti spietiminių-žiemos bičių branduoliui. Tai suprantama, - rūšiai
svarbus išlikimas ir prisitaikiusi rūšis moka tai daryti.
Kadangi karnikos porūšis
tūkstantmečiais gyveno mūsų vietovei artimesnėse klimatinėse sąlygose nei
pietietiškų bičių porūšiai, tad šios bitės tiksliau „skaito“ kintančią būtent
lietuvišką gamtą. Jos anksčiau pradeda
šeimų vystymąsi pavasarį, skrenda laukan esant žemoms temperatūroms, užpylinėja
lizdus nektaru besiruošdamos spietimui ar žiemojimui. Tuo tarpu pietietiškų
kraštų bitės nesugeba prisitaikyti prie lietuviškos gamtos ritmo, jos neturi
reikiamų savybių. Jos neužpylinėja lizdų siekdamos apriboti šeimoje auginamų
perų kiekį, nežino, kaip reaguoti į saulės padėtį ekvatoriuje bei išorės
temperatūrų pokyčius. Tai ir yra natūrali priežastis, kodėl pietietiško „kraujo“
bitės, jei bitininkas dirbtinai nesuspaudžia lizdo, priversdamas tokių šeimų
motinėles daryti dėslumo pauzes 21-os dienos periode, rečiau išspiečia. Žinoma, spiesti galima priversti ir bukfast biteles, tam pakaks laiku neuždėti meduvių, kad pastarosios būtų priverstos nektarą sandėliuoti lizde. Tačiau
medalis turi dvi puses. Šeimos pietietės lietuviškoje aplinkoje nejaučia ir
momento, kada turėtų pradėti riboti motinėlės dėslumą bei pradėti ruoštis
žiemai.
Kodėl šeimos su jaunomis
motinėlėmis spiečia rečiau, nepriklausomai nuo bičių porūšio? Jaunų motinėlių
dėslumas labai intensyvus, jos sugeba daug greičiau užsėti visas laisvas korių
akutes nei bitutės pajėgia jas užpilti nektaru gausėjančio medunešio sąlygomis.
Tokiu būdu, iki įsibėgėjant pagrindiniam vietovės medunešiui, išvengiama
pieneliu maitinamų lervučių bei bitučių-maitintojų disbalanso, taigi ir spietiminių
bičių branduolio susiformavimo.
Didžiausią ir tvariausią galimybę
rūšyje pasireikšti ir įsitvirtinti būtinai išlikimui sąvybei užtikrina tik
natūrali atranka. Taip ir suomiškos itališko porūšio bitės, natūralios atrankos
bei „kraujomaišos“ su vietinių bičių porūšiais būdu sugebėjo išsigryninti savybes,
leidžiančias peržiemoti ypač atšiaurias suomiškas žiemas bei sėkmingai
padirbėti trumpuose suomiškuose medunešiuose.
Drįstu teigti, kad ir Lietuvoje be
ypatingos tikslinės selekcijos jau ~50 metų gyvuojanti, vienkiemiuose ir
soduose aptinkama, su vietiniais porūšiais „bendravusi“ bitė, kuri kažkada buvo
karnika, yra optimaliausiai prisitaikiusi Lietuvos klimato bei medunešių
diktuojamoms sąlygoms (Lietuviškos pilkosios šioje vietoje nelieskime). Gana
dažnai josios taikumas nenusileidžia ar netgi viršija pietietiškųjų sesių analogiškus
parametrus. Matyt ir pietiečių savybes vietinės „pasiskolino“. Bet tai tik mano
nuomonė, grįsta asmeniniais stebėjimais.
Jei suomiai dabar jau gali turėti
savo suomišką italę, tai galbūt neperdrąsu bus teigti, kad vienkiemių
užkaboriuose ir mes paslėpę turime lietuvišką karniką. Galbūt, jei turėtume
daugiau kantrybės, šis vietinis pakankamai natūraliai susiformavęs porūšis ir
su varroa erkėmis kovoti išmoktų?
Tokie tie mano asmeniniai pamąstymai 😉
Komentarai
Rašyti komentarą