Šaltasis žiemojimas

       Įžanga

Gyvename klimato juostoje, kurioje žiemos nepasižymi temperatūrų stabilumu. Neretas bitininkas užduoda sau klausimą, kaip būtų teisingiausia ir racionaliausia padėti žiemai susiruošti lietuviškoms bitutėms, koks avilys būtų tinkamiausias, koks korių kiekis reikalingas ir kaip racionaliausia juos išdėstyti avilyje, kiek maisto būtina palikti ir t.t. Atsakymas į panašius klausimus bitininkui, susiduriančiam su kintančiomis ir nepastoviomis nūdienos klimato sąlygomis, tampa tikru iššūkiu.

Galbūt į visus panašaus pobūdžio klausimus ir nepateiksiu vienintelio teisingiausio atsakymo, bet pabandysiu pasidalinti tezėmis, rekomendacijomis bei esminiais principais, kuriuos sau išsigryninau esminiais asmeninės bitininkavimo praktikos metu bei analizuodamas kolegų bitininkų patirtis. Galbūt kažkam jos taipogi pasirodys naudingos ir padės rasti priimtinus būdus problemoms spręsti.

Laikausi nuostatos, o ir asmeniniai bei svetimi bandymai praktikoje tai patvirtina, kad mūsų klimatinėje zonoje žiemos šalčiai bitėms, netgi pietietėms, yra nebaisūs. Patirtis mums parodo, kad tinkamai suruošus, be ypatingo avilių apšiltinimo, netgi aviliuose su visiškai atviru dugnu, bitės puikiai žiemoja netgi gerokai atšiauresniuose regionuose, tokiuose kaip Švedija, Norvegija ar netgi Suomija. Tuo tarpu mūsuose žiemos metu retai besulaukiame orų, kai vidutinė paros temperatūra ilgiau nei porą savaičių išsilaiko -20°C diapazone, o žiemas, kai net tvoros „braškėdavo“, ko gero pamena tik patys vyriausi, jau garbaus amžiaus sulaukę bitininkai.

Didesnė nei šaltis ir tikrai reali problema, su kuria susiduriame bičių šeimos žiemojimo metu, yra perteklinė drėgmė avilyje. Nepastovios, greitai ir plačiame diapazone besikeičiančios lauko temperatūros ir sąlygoja perteklinės drėgmės atsiradimą žiemojančių bičių lizde.

Perteklinė drėgmė žiemojimo metu iššaukia daugybę problemų. Tai ir bičių viduriavimas lizde, nesant galimybės ištuštinti skiestais ekskrementais perpildytus pilvelius lauke. Tai ir labai anksti (kartais net iškart po Naujųjų) pradėti auginti perai, nes nebeturėdamos kitos priimtinos galimybės atsikratyti pertekline kūne susikaupusia drėgmės, bitutės bando vandenį iš kūno pašalinti gamindamos bičių pienelį, kuriuo ima maitinti vienintelę žiemos metu šeimoje esančią bei pienelį „mėgstančią“ bitę, - bičių motinėlę. Pirmalaikis perų auginimas iššaukia bičių aktyvumą ir padidintą maisto atsargų vartojimą papildomos šilumos generavimui, - perams būtina pastovi ir stabili aukštesnė temperatūra. Tai savo ruožtu vėlgi sąlygoja dar didesnį poreikį tuštintis. Tokios bičių veiklos aktyvavimosi žiemojimo metu pasekmės visiškai nuspėjamos ir gana dažnai  jos būna išties tragiškos.

Kuo intensyvesnė avilio ventiliacija, tuo lengviau iš jo pasišalina perteklinė drėgmė. Viskas visiškai taip pat, kaip ir žmogaus gyvenamajame būste. Tačiau, kuo intensyvesnė ventiliacija, tuo daugiau prarandame ir patalpoje esančios šilumos. O ką reiškia intensyviau prarandama šiluma žiemojančių bičių lizde? Tai reiškia padidėjusį maisto atsargų vartojimą papildomos šilumos išskyrimui. Susiduriame su dilema, kurios teisingas sprendimas nėra akivaizdus. Kaip rasti priimtiniausią ir optimaliausią bičių šeimų žiemojimo būdą, kuris būtų racionalus tiek avilio ventiliavimo, tiek šilumos išsaugojimo, tiek racionalaus maisto atsargų vartojimo prasme?

Logiškas atrodytų toks klausimas: kokia prasmė padidinti žiemojančių bičių lizdo ventiliaciją, jei tai iššauks padidintą maisto atsargų vartojimą ir tai savo ruožtu gali iššaukti bitučių apsividuriavimus avilio viduje? Tačiau praktika parodė tai, kad energijos poreikis palaikyti bičių žiemojimo kamuoliui reikiamas temperatūras yra ženkliai mažesnis, nei jos poreikis bitėms būnant aktyvumo būsenoje ar nelaiku ėmus auginti perus. Todėl neretas bitininkas, užtikrinęs intensyvesnę  avilio ventiliaciją žiemojimo metu ir savo bityne ėmęs taikyti bendru susitarimu vadinamus „šalto“ žiemojimo principus, pastebi, kad žiemodamos "šaltai" bitės lieka ramesnės net temperatūrai lauke svyruojant plačiame diapazone o maisto atsargų žiemojimo metu suvartojama gerokai mažiau. Kita vertus, avilio ventiliacija kogero yra vienintelis veiksnys, kurį bitininkas gana lengvai gali kontroliuoti ir koreguoti netik žiemojimo, bet ir viso metinio bitininkavimo ciklo metu. Tai daryti mums leidžia šiuolaikinių avilių konstrukcijos. Tokios kontrolės galimybė pašalina būgštavimus bei nerimą dėl galimų nenumatytų, nepageidaujamų situacijų atsiradimo ir leidžia daug drąsiau išbandyti  „šalto“ žiemojimo metodus savuose bitynuose.

Teorija

Lizdo dydis

Šiluminė energija efektyviausiai generuojama ir išsaugoma tokiame bičių lizde, kuriame žiemojimo kamuolys horizontalioje avilio plotmėje užima visą lizdo tūrį, atsiremia į visas šonines vidinės ertmės sieneles. Natūraliomis sąlygomis medžių drevėse ar dirbtinai sukurtose pastarųjų imitacijose aviliuose-kaladėse, net vidutinio dydžio šeimos žiemojimo kamuolys horizontalioj plotmėj dažniausia užpildo visą lizdo tūrį.

 Bitininkaujant mums įprasčiau, tokias žiemojimo sąlygas realiausia sukurti nedideliuose aviliuose (realus žiemojančių bičių kiekis yra ribotas), kurių "diametras" horizontalioje plotmėje yra nedidelis.

Įsivaizduokime mums įprastą avilį, kurio pjūvis yra stačiakampis.  Susiformavęs žiemojimo kamuolys skerspjūvyje bus elipsės formos. Jei turėtume galimybę tokio avilio galinę sienelę stumti link žiemojimo kamuolio, galų galę bitės į ją atsiremtų, "elipsė" imtų "pūstis" į šonus, kol atsiremtų ir į šonines sieneles. Avilio forma skerspjūvyje taptų artima kvadratui.

 Puikus tokių "kvadratinių" aviliukų pavyzdys yra Alpių ir Japoniški aviliai.

Virš tokio žiemojimo kamuolio būtinai turi būti išsidėsčiusios maisto atsargos, o žiemojimo metu bičių kamuolys juda tiesiog iš apačios į viršų.

Panašią situaciją hipotetiškai galėtume bandyti sukurti 12-os rėmų avilyje, kuriame naudojami Dadant formato koriai. Toks avilys horizontaliame pjūvyje turėtų kvadratinę formą. Tačiau praktikoje tai beveik neįmanoma, nes reikiamo dydžio žiemojimo kamuoliui suformuoti, tokiam, kuris net maksimaliai susispaudęs užpildytų visą lizdo tūrį horizontalioje plotmėje,  turėtume užauginti bent 10-12kg (100000 – 120000vnt) būtent žiemos bičių. Tai būtų bent 17-20vnt visiškai užpildytų perais dadano formato korių. Netgi sujungus keletą šeimų (3-5 šeimas), bandymas taip žiemoti būtų neracionalus. Pirmiausia žiemojimui virš lizdo turėtume suruošti dar keletą meduvių su maisto atsargomis, taip pastatydami didelį „Babelio bokštą“. Netgi atlikus ir tai, klausimas kiltų jau pavasarį, - ką gi daryti, kaip suvaldyti tokio dydžio šeimą?

Mums įprastesniuose aviliuose racionaliausias ir optimaliausias šiluminės energijos išsaugojimo prasme yra lizdo suspaudimas iš šonų taip, kad maksimaliai susispaudęs bičių žiemojimo kamuolys atsiremtų į "šiltas" šonines lizdo dengiamąsias lentas. Taip jis užpildys nemažiau kaip  pusę lizdo tūrio horizontalioje plotmėje. Paprasčiau pasakius, maksimaliai susispaudęs bičių žiemojimo kamuolys turėtų būti išsidėstęs visų žiemojimui paliktų korių tarprėmiuose. Sėkmingai susiformavęs bičių žiemojimo kamuolys dažniausia remiasi ir į priekinę (kartais galinę) avilio sienelę.

Mažiau suspaustame lizde žiemojimo kamuolys judės aukštyn ir link galinės avilio sienelės:

Labiau suspaustame lizde žiemojimo kamuolys judės tik vertikaliai link galinės avilio sienelės:

Abu lizdo suspaudimo iš šonų būdai tinkami šilumos išsaugojimo žiemojimo metu prasme, tiesiog svarbu kuo tiksliau nustatyti, kiek būtent tikrų žiemos bičių šeimoje užauginome  ir koks žiemojimui paliekamų korių kiekis būtinas reikiamoms sąlygoms išpildyti. Lizdo suspaudimas žiemai kaip ir jo suspaudimas ankstyvą pavasarį turi vieną tikslą, - taupyti šilumą.

Dažniausiai pasitaikanti klaida formuojant lizdus žiemai, - perdidelis žiemojimui paliekamų korių kiekis. Taip nutinka kai neturėdami aiškaus plano kaip ir kiek auginsime tikrų žiemos bičių, lizdus rudenį suformuojame tiesiog orientuodamiesi į realų konkrečiu metu stebimą bičių šeimos gausumą. Tuo tarpu link Naujųjų dalis senų, išsekusių ar ligotų avilyje pasilikusių bičių žūva ir atrodžiusi gausi šeima pasirodo netokia jau ir didelė o galgi net tokia negausi, kad kyla klausimas, ar ji aplamai pajėgs susišildyti ir sėkmingai peržiemoti jai skirto tūrio lizde. 

Apie tai, kaip savo bityne galima organizuoti žiemos bičių auginimą bei po to gana tiksliai nuspėti užsiaugintą jų kiekį ir žiemojimui suformuoti tinkamo dydžio lizdą, papasakosiu kituose straipsniuose.

Horizontalus lizdo išdėstymas vidinėje avilio erdvėje

Optimaliausias perteklinės drėgmės pasišalinamas užtikrinamas centruojant žiemojimo lizdą horizontalioje vidinės avilio erdvės plotmėje:

Centruojant lizdą, jo šonuose, už „šiltų“ lizdo dengiamųjų lentų, suformuojamos tuščios ertmės, vadinamosios „kišenės“. Jomis oras turi galimybę laisvai cirkuliuoti ir vyksta netrikdoma vandens garų difuzija. (Difuzija – procesas, kai skystos arba dujinės medžiagos molekulės skverbiasi iš didesnės koncentracijos vietų link mažesnės koncentracijos, pagal koncentracijos gradientą, kol pasiskirsto vienodai.) Tokių "kišenių" suformavimas labai svarbus, jei norime užtikrinti gerą avilio ventiliaciją bei efektyvų perteklinės drėgmės pasišalinimą. Šiose ertmėse -„kišenėse“ kondensuosis pertekliniai vandens garai ir jau skystu pavidalu nutekės vidinėmis avilio bei „šiltų“ dengiamųjų lentų išorinėmis sienelėmis link avilio dugno.

Kas gali nutikti, jei suspaustų lizdų necentruosime o glausime prie vieno iš avilio šonų? Priglaustoje lizdo pusėje oro ir garų judėjimas bus apsunkintas, vandens kondensatas užsistovės ant kraštinių korių rėmelių, bitės drėks o ant rėmelių gali įsiveisti pelėsis, koriai ir maisto atsargos juose bus sugadinti. Neretas bitininkas tai patyrė, tačiau retas susimąstė, kodėl taip nutiko.

Vertikalus lizdo išdėstymas vidinėje avilio erdvėje

Vertikalioje vidinės avilio erdvės plotmėje, žiemojančių bičių lizdas turi būti išdėstytas taip, kad tiek virš lizdo, tiek po juo susidarytų erdvė-tarpas laisvam oro judėjimui. Tik tokiu būdu užtikrinsime tikrai efektyvią avilio ventiliaciją bei perteklinės drėgmės pašalinimą.

Praktinės rekomendacijos ir esminiai akcentai

* Pageidautina, kad avilio, kuriame bitės žiemoja „šaltai“, stogas būtų apšiltintas. Tai padės išsaugoti dalį bičių šeimos sugeneruotos šilumos lizde. Stogo apšiltinimas neturi trukdyti laisvai oro cirkuliacijai virš lizdo. Pagalvė, užkemšanti tarpą tarp stogo ir bičių šeimos lizdo viršaus, šiam tikslui pasiekti netinka. Galbūt įmanoma sugalvoti, kaip ją pritvirtinti-prispausti prie vidinės stogo sienelės taip, kad uždarius stogą, ventiliacijai būtinas tarpelis liktų. Galbūt jūsų avilio stogo apšiltinimui galima panaudoti tam tikro storio putų polistirolo plokštę, kuri būtų priklijuota prie stogo iš vidaus. Galgi pasukus galvą įmanoma sugalvoti ir kitą jums priimtiną stogo apšiltinimo būdą. Sprendimai visada yra ir dažnai jie būna gana paprasti. Stogo apšiltinimas negali užkimšti ir ventiliacinių angų, jei pastarosios jūsų avilio konstrukcijoje numatytos. Ventiliacijai virš lizdo užtikrinti reikiamo tarpo aukštis turėtų siekti bent porą centimetrų.

*Aviliuose su atviru dugnu ventiliacija vyksta pro dugną ir apatinę avilio laką. Aviliuose su uždaru dugnu, - pro apatinę laką ir ventiliacines angas stoge ar viršutinėje avilio dalyje. Žiemojimo metu periodiškai kontroliuokite, kad šios angos nebūtų užpustytos ar kitaip užkimštos.

Didelis kritusių netikrų žieminių ir pažeistų-sergančių bičių kiekis gali užkimšti apatines lakas o aviliuose su atviru dugnu ir pagrindinę ventiliacijos angą – dugną. Jei lakas ir galime bandyti pravalyti šakele ar kitu tam tinkamu daiktu, tai dugnų išvalymas žiemos metu praktiškai yra sunkiai įgyvendinamas. Avilyje su atviru dugnu jo užsikimšimas gali niekais paversti visas mūsų sėkmingo bičių šeimos peržiemojimo užtikrinimui įdėtas pastangas. Todėl labai svarbu tinkamai užsiauginti sveiką žieminių bičių kartą o bitininkavimo procesus organizuoti taip, kad žiemoti liktų tik sveikos tikros žieminės bitės.

*Aviliuose su uždaru dugnu ir ventiliacinėmis angomis stoge, bičių lizdą viršuje būtina uždengti orui pralaidžia drobele. Tai apsaugos žiemojančią šeimą nuo skersvėjų, kurie gali susidaryti į stogo ventiliacines angas pučiant šoniniam vėjui.

Aviliuose su atviru dugnu ventiliacija stoge nenaudojama. Dugnas viso žiemojimo periodo metu laikomas visiškai atviras. Lizdas viršuje neuždengiamas.

Jei būtinai norisi uždengti lizdą daugumos tokiam tikslui naudojama polietileno plėvele, tai priešingoje žiemojimo kamuoliui pusėje ją atlenkite, palikdami bent 3cm pločio tarpelį laisvai oro cirkuliacijai. Ši rekomendacija, naudojant polietileno plėvelę, galioja visų tipų aviliams.

"Šaltam" žiemojimui suruošta bičių šeima 16-os rėmų Dadano tipo avilyje:

"Šaltam" žiemojimui suruošta bičių šeima 10-ies rėmų aukštiniame avilyje su atviru dugnu:

Tai gali būtį negirdėta, įdomu ir naudinga

Perteklinės drėgmės žiemojimo metu padaroma žala ne visada akivaizdžiai matoma ir užfiksuojama. Tarkime rudenį šeimą žiemojimui užmaitinome per vėlai arba dėl kitokių bitininkavimo ciklo metu taikomų metodikų ypatumų bičių šeimoje dominuoja dirbti „nenorinčios“ tikros žieminės ir jau senos lauko bitės bei maža jaunų vašką gaminančių bitučių. Tokiu atveju dalis suruošto medaus lizde gali likti neužakiuota. Bitininkas to greičiausia net nepastebės. Žinoma, galima padėti bitutėms po užmaitinimo dar porai savaičių  paliekant nenugramdytas rėmelių viršuje užaugintas vaško ataugėles arba ant lizdo padedant vaškuolės atraižėlių, - šias žaliavas jos sunaudos žiemai pasiruošto medaus užakiavimui. Tačiau jei lizde liks nemažai neakiuoto medaus, perteklinė drėgmė žiemojimo metu gali iškrėsti piktą pokštą.

Medus – higroskopiškas produktas. Jis linkęs traukti, „siurbti“ į save drėgmę. Tapęs per drėgnu jis plečiasi, gali pradėti rūgti ir tekėti iš korio. Bitės neleidžia medui „pabėgti“ iš korių. Jos bus priverstos jį suvalgyti. Tai paspartins jų pilvelių persipildymą ir pirmalaikį tuštinimąsi avilio viduje. Jei taip nutiks, geriausiu atveju, pavasarį bitininkas ras iš pažiūros stiprią ir sveiką bičių šeimą, tačiau koriai jau bus sugadinti, o tokios situacijos priežastis liks neaiški arba dėl nesėkmės bus apkaltintos varroa erkės.