Kiekvienas bitininkas, kuris bent retsykiais peržiūri savo laikomų bičių lizdą, pastebėjo, kad auginamų perų plotas koryje nebūna vienalytis. Netgi gražiai užsėtame, dideliame dengtų perų plote pasitaiko tuščių korio akučių.
Neretas, kiek giliau bitininkavimu besidomintis bitininkas netgi sunerimsta. Gal šeima negaluoja, gal joje plinta aspergiliozė, askoferozė ar kokia kita "zaraza" ir bitutės pašalina pažeistus perus? Teko girdėti netgi nuomonių, kad nekokybiškas vaškas įtakoja bičių motinėlės norą dėti kiaušinėlius į tam tikras, "užterštas" akutes. Pastarasis teiginys žinoma yra neturintys jokio pagrindimo "tauškalai", bet visgi, kaip atsiranda tos tuščios akutės?
Ar taip vadinami akyti perai išties yra signalas sunerimti? O galgi yra visiškai priešingai?
Didžiausią korių su perais akytumą stebime ankstyvą pavasarį. Pabandysiu apžvelgti pagrindines tokių tuščių akučių atsiradimo priežastis.
***
Ankstyvą pavasarį, bičių šeima priversta taupyti turimus resursus. Pagrindinė užduotis šeimai šiuo periodu, - palaikyti tinkamą mikroklimatą (temperatūra ir drėgmė) perų auginimo zonoje. Šeimos bitės koncentruojasi tik keletoje tarprėmių, kuriuose šiuos parametrus pajėgia išlaikyti. Iš lauko parsineštas šviežias žiedadulkes bei nektarą josios sandėliuoja būtent tuose koriuose, ant kurių tupi. Taip jie bet kada pasiekiami, netgi vėsią naktį, kai bitės dalinai dar spaudžiasi į kamuolį. Jei bitininkas anksti pavasarį šeimai palieka daugiau korių, nei ši pajėgia tirštai aptūpti, netgi lizdo kraštuose esantys pilni bičių duonos ar medaus koriai gali būti ignoruojami-nepasiekiami ir šeimai mažai naudingi (todėl kartais racionalu tokius papildomus korius talpinti po lizdu, tarpe tarp lizdo ir lakos. Tikslinga ir periodiškai dalį jų atakiuoti).
Tai gali būti naudinga: Ankstyvą pavasarį, jei bitininkas nesiaurina lizdų iki konkrečios šeimos pajėgiamų tirštai aptūpti kiekio, vėliau, gamtoje jau atsiradus žiedadulkių bei nektaro, galima stebėti situaciją, - perų užauginta sąlyginai nedaug o koriai su šeimai anksčiau paliktomis atsargomis praktiškai ir liko nepaliesti. Bėdos tokioje situacijoje dvi, - žiemos bitės išeikvojo savo vidinį resursą (baltąjį riebalinį audinį) ir sutrumpino savo amžių o likęs besikristalizuojantis pernykštis medus ar sirupas tapo tolimesniu bitininko galvos skausmu.
Taigi, keliaudama koriu, bičių motinėlė nuosekliai deda kiaušinėlius į paruoštas korio akutes. Natūralu, kad nektaru (natūraliu arba skiestu pernykščiu medumi ar cukraus sirupu) ar žiedadulkėmis užpildyta akutė bus ignoruojama, joje kiaušinėlis nebus padėtas. Vėliau, šios akutės turinį suvartojus gretimose akutėse esančioms lervutėms maitinti, ji taip ir liks tuščia. Štai ir turėsime tuščias akutes koryje pilname dengtų perų ir tai bus visiškai natūralu.
***
Ko gero kiekvienas laikantis bites žino, kaip svarbu ankstyvą pavasarį bičių šeimose sukurti sąlygas, kurios leistų bitutėms greitai besikeičiančių orų situacijose išlaikyti perų auginimo zonose reikiamą temperatūrą (+34°С±1°С). Štai tokiu metu netik lizdo susiaurinimas naudingas, bet ir papildomos pagalvės avilyje nebus pertekliumi.
Jei nesate vien bitučių laikytojas, bet ir jų prižiūrėtojas ar netgi bitininkas, tikrai turėtumėt būti girdėjęs apie bites maitintojas, statybininkes, lauko darbininkes... O ar girdėjot apie biteles-šildytuvus? Ko gero ne...
Pasirodo egzistuoja dar viena labai atsakinga profesija bičių šeimoje. Filmuodami avilio vidų infraraudonosiomis kameromis, tyrėjai nustatė, kad pavienės bitės sugeba įkaitinti savo kūnelį net iki +44°С. Tokia temperatūra laikytina mirtina bitei. Pasirodo nieko panašaus. Taip griaunami nepajudinami mitai...
Grupės bičių-šildytuvų sisirenka auginamų lervučių zonose ir šildo jas.
Toks šildymo būdas išties šaunus, tačiau bitutės turi sugalvojusios dar efektyvesnių perų šildymo būdų!
Vaškas, - nuostabi medžiaga šilumos akumuliavimui bei išsaugojimui. Akylesni bitininkai tikriausia yra pastebėję giliai į korio akutę sulindusių bitučių. Iš akutės kyšo tik bitutės uodegėlės galiukas. Miega mažylė, nusprendžia neretas.
Gal ir miega, bet tuompatkart ir perų šildymo funkciją atlieka. Tokia bitutė sugeba vienu metu sušildyti kaip minimum 12-ą su josios užimta akute besišliejančias auginamų perų akučių. O įsivaizduokim, kad ji nemiega o "šildytuvą" įjungė, - korys akumuliuoja šilumą o apšildomas plotas ženkliai padidėja. Tokiu būdu nedidelis kiekis bitučių-šildytuvų geba sušildyti didelius auginamų perų plotus. Pastebėta, kad tam tikslui netgi pavieniai kiaušinėliai iš akučių pašalinami, kad sukurti "šildytuvo" darbo vietą. Štai ir dar viena tuščių akučių perų koryje atsiradimo priežastis.
Raudona - akutė, kurioje tupi bitutė
Geltona linija - su šildoma akute besišliejančios korio akutės
Pilkšvas punktyras - su šildoma akute besišliejančios akutės kitoje korio pusėje
***
Pavieniai mokslininkai, bitininkai entuziastai-atskalūnai bando aiškintis bičių šeimų galimybes savarankiškai kovoti su varoa erkių ir kitokių patogenų invazijomis bei rasti efektyvius bitininkavimo būdus, kad papildomas gydymas bei farmacijos pramonės "išlaikymas" taptų praeities dalyku. Nemažai nuveikta šioje srityje, tačiau duomenys paskiri, nesusisteminti ir sunkiai skinasi kelią labai inertiškoje, dažniausia tik į momentines naudas besiorientuojančioje bitininkų bendruomenėje. Samoningas šių procesų stabdymas iš suinteresuotųjų bei veiklą imituojančių funkcionierių pusės taipogi neatmestinas. Nedetalizuosiu visko smulkiai ir daugumai nesuprantamai, supaprastintai paminėsiu tik tai, kas siejasi su aptariama tema. Panašu, jog egzistuoja dar viena bitės profesija, dėl kurios pavadinimo visuotinai dar nesutarta. Lietuviškai pavadinkim šias bites bitėmis-sekliais.
Tai bitės, turinčios specifinę "uoslę" ir gebančios pro dengto pero dangtelį pajusti viduje esančią erkę ar kitą bitės lėliukės pažeidimą. Tokios akutės dangtelis "pažymimas" pragraužiant nedidelę skylutę. Tikslumas nėra šimtaprocentinis. Dažnai pažymima kiek daugiau dangtelių esančių toje pačioje lokalioje zonoje. Bitės darbininkės tokias akutes patikrina ir jei su lėliuke viskas tvarkoje, akutę pakartotinai uždengia. Priešingu atveju, pažeista lėliukė pašalinama. Erkutė šio proceso metu dažniausia pasprunka ir bando patekti į kitą akutę, tačiau jos palikuonys jau žūva. Na ir pati erkutė po dvejų-trejų tokių nutrauktų dauginimosi ciklų tampa nebevaisinga. Šis reiškinys-procesas vadinamas bičių higienine elgsena. Paveikslėlyje matome korio su perais fragmento pokyčius šeimoje su ryškiai išreikšta higienine elgsena 24-ių valandų bėgyje:
Gal ir kiekvienoje bičių šeimoje rastume bičių-seklių, tačiau tik absoliučioje mažumoje jų tokių bičių kiekis bus išties kritiškai reikšmingas, kad šeima išties būtų atspari patogenams bei savarankiškai galėtų susitvarkyti su varoa erkėmis.
Jei šeima atrodo sveika, o ant prielakio ar dugno randate pašalintų lėliukių ar jų kūno dalių, gali būti, kad verta atidžiau stebėti šią šeimą, ieškoti joje pakartotinai užakiuotų korio akučių, o šeimos motinėlę naudoti naujų bityno motinėlių veisimui. Galgi būtent ši šeima ir yra adaptavusis natūraliai susitvarkyti su varoa erkėmis ir kitais patogenais.
Grįžkim prie aptariamos temos. Žinoma, korio akutės su pašalintomis defektuotomis lėliukėmis liks tuščios, - turime akytus perus, tačiau tai nėra blogis, greičiau gėris 😉
Tokio pobūdžio tuščių akučių atsiradimas būdingas visam aktyviam bičių šeimos su išreikšta higienine elgsena periodui.
***
Ko dar nepaminėjau? Pergiliai įlydžius vaškuolę, korį sutvirtinanti viela atsidurs akutės viduje. Šios akutės taps netinkamomis perams auginti. Turėsime tuščių akučių "karolius".
***
Šiam kartui būtų tiek. Ką manyti radus šeimoje akytus perus, nerimauti, džiaugtis ar stebėti šeimą, - dabar jau spręskite patys.
Tikiuosi pavyko parašyti pakankamai paprastai ir suprantamai. Sėkmės!
Komentarai
Rašyti komentarą