Išties visa ką rašiau apie ilgaamžes bites, o gal tiksliau būtų sakyti "kaip rašiau", skaitytojams gali atrodyti lyg kažkokios naujos koncepcijos bitininkavime pristatymas. Ar išties taip ir yra? O jei pasakyčiau, kad ilgaamžes bites augina visi be išimties bitininkaujantys, ar aš būčiau teisus? Manau, kad taip. Pabandykim išsiaiškinti, ar mano teiginy ištikro esama tiesos 😉
Pasaulis taip jau surėdytas, kad gamtoje viskas vyksta pagal savus, per milijonus metų nusistovėjusius dėsningumus. Ir vyksta tie procesai nepriklausomai nuo to, pastebim mes juos ar ne, suprantame juos o gal net labai norėdami negalim jų paaiškinti...
Pamente kaip vadinosi mano paskutinis rašinėlis apie ilgaamžes bites? Taip, jis pavadintas #5 Ilgaamžės bitės - sąmoningai "kuriame" spiečius ir žodį "spiečius" pavadinime pavartojau neatsitiktinai. Pamenate pasakojau, kad ilgaamžėmis bitutės tampa būdamos maitintojomis ir būtent norėdamos pamaitinti auginamas būsimų bitučių lervutes. Esant dideliam kiekiui bičių maitintojų ir gerokai mažesniam lervučių skaičiui, dalį pastarosioms skirtų maistingų medžiagų bitės-maitintojos įsisavina pačios, taip tapdamos ilgaamžėmis. Kuo daugiau tokio lervutėms skirto maisto bitė įsisavina, tuo stipresnė ir ilgaamžiškesnė ji tampa. Ypač daug tokio maistelio "suvartojusios", ypatingai bičių pienelio, tapma "superbitėmis", netgi spietiminėmis bitėmis - pačiomis ištvermingiausiomis ir ilgaamžiškiausiomis. Galima būtų netgi sakyti, kad iki šiol, kalbėdamas apie ilgaamžes bites, aš kalbėjau apie spiečių formavimosi mechanizmus 😉
Ar gamtoje, be bitininko pagalbos, bitės formuoja spiečius? O taip, nei vienas to net nebandys užginčyti. Ar žiemą avily iki pavasario liekančias bites mes galime vadinti "žieminiu", tiesiog rudenį, kai oro sąlygos jau nebeleidžia to padaryti, iš šeimos nebeišlėkusiu spiečiumi? Atidžiau skaitę rašinėlius bei mąstę manau pritars mano pasakymui - TAIP! Ir kuo šis žiemoti liekančiųjų bičių tarpe esantis žieminis ilgaamžių "spiečius" gausesnis, tuo lengviau šeima peržiemos bei stipresnė bus pavasarį, - tai juk superbitės, jų nerasit kritusių ant avilio dugno! Pamenate pernai neįprastai ilgai užsitęsusį labai šiltą rudenį? Šeimos "leido" labai vėlyvus spiečius. Tokius vėlyvus, kad panašių šposų negalėjo prisiminti net labai seniai bitininkaujantys bitininkai. O kritusių dugnan bitučių kiekiai? Šiemet jie buvo didesni, šeimos po žiemojimo nusilpo? Nenuostabu, dėl šilto rudens maitinamų perų šeimose netrūko, - žiemoti liekančiųjų bičių tarpe spietiminių buvo negausu...
Dabar skaitytojų paklausiu, ar bitininkas, nuo pat ankstyvo pavasario stengdamasis padėti savo prižiūrimoms bičių šeimoms kuo sparčiau vystytis, kuo greičiau tapti gausesnėmis ir stipresnėmis, augina ilgaamžes bites, - spiečius? Įsivaizduokim priešingybę, bitininką, iš nežinojimo ar tarkim netgi sąmoningai 😁 visakaip trikdantį sklandų bičių šeimų vystymąsi, tokį Grinčą. Ar jo bitės spies? Kogero jos netik kad nespies, bet vargiai išgyvens. Tad vis dėlto, ar įprastai bitininkaujantis bitininkas, pats to nežinodamas, stengiasi auginti ilgaamžes bites? Ką manot jūs, kolegos Dūzgiagalviai?
Iš tikro taip, procesai, kuriuos aprašiau kalbėdamas apie bičių ilgaamžiškumą, - tai spiečiaus formavimosi principai ir priežastys. Ir bitininkaudami sezono metu visi turime tą patį tikslą, - medunešiui užsiauginti kuo daugiau ilgaamžių bičių. O būdai, būdai kaip tai darome, žinoma skiriasi. O priemonės, metodikos, kaip bandome išsaugoti užsiaugintas ilgaamžes, neleisti joms pabėgti, dažniausia priklauso nuo turimų žinių ir vykstančių procesų suvokimo gilumo.
Ankstesniame rašinėlyje minėjau motinėlės izoliavimą sezono metu prieš artėjantį medunešį. Įvardijau tai, kaip vieną iš būdų užsiauginti papildomų ilgaamžių bičių bei pagerinti medunešio rezultatus. Po motinėlės izoliavimo, dar apie dešimt parų, sparčiai mąžėjant maitinamų perų kiekiui, bitės-maitintojos intensyviai maitinasi pačios ir tampa ilgaamžėmis. Toks izoliavimas netik papildo ilgaamžių bičių gretas, pagerina nektaro surinkimą medunešio metu (didesnė dalis bičių dirba laukuose, nektaras nenaudojamas perų maitinimui) bet ir yra puiki priemonė, padedanti išvengti spietimo, - potencialios spietiminės bitės dirbdamos darbus išnaudoja dalį sukaupto resurso ir tampa visai "taikiomis" ilgaamžėmis, kurios puikiai dirbs netgi medunešiui pasibaigus.
Ar panašios "izoliacijos" bičių šeimose nutinka natūraliai? Ar jas nesąmoningai kartais sukuria bitininkas? Taip, pavasarį šiltų-šaltų orų sūpuoklėms siūbuojant, bičių motinėlės dėslumas kinta. Įsivaizduokime ilgesnį šiltą periodą. Bitės parsineša nektaro ir žiedadulkių, gausiai maitina motinėlę pieneliu. Jo metu motinėlė padeda labai daug kiaušinėlių, kurie po keturių savaičių bus transformavęsi į bites-maitintojas. O kas, jei tą ketvirtąją savaitę oras staiga atšalo, motinėlės dėslumas sumažėjo, ir šiam didžiuliam maitintojų kiekiui maitinamų perų drastiškai nepakaks? Štai ir tampa bitutės ilgaamžėmis, nemaža dalis galbūt net spietiminėmis. Keletas tokių orų "pabangavimų" ir bičių šeima jau spietiminėj būsenoj.
O bitininkas, kaipgi jis pats gali su...ikti reikalus? Pamiršo ar nespėjo laiku išplėsti lizdo, - jis jau pilnas tuoj besirisiančių dengtų perų. Prisiminęs greit įdėjo korių, o gal jų trūkdamas tik vieną korį ir vaškuoles. Štai jums jaunų maitintojų jau pilnas avilys na o maitinamųjų kaipo ir yra bet nelabai. Pora-trejetas tokių "pamiegojimų" ir kažkam padovanojat spiečių 😉 Štai ir dabar, staiga atšalusi savaitė po kurios prognozuojamas atšilimas. "Prisirpusių" šeimų tikrai jau buvo ir toli gražu nevisi bitininkaujantys jau ėmėsi priešspietiminių priemonių, - savaitgalį aš traukiu spietines 😉
Sėkmingo spiečių medžioklės sezono 😉
Komentarai
Rašyti komentarą