Šis rašinėlis bus kiek aktualesnis tiems, kurie susidomėjo bičių ilgaamžiškumo tema. Todėl pačioje jo pradžioje aprašysiu tai, kas nutiko šeimelės gyvenime per praėjusią savaitę, iškart po motinėlių izoliavimo žiemai. O jau tada esminiai "išsidirbinėjimai" 😈
DūzGėlyno bitutės šiuo metu gyvena rudens nuotaikomis. Nevengia pavagiliauti o ir pačios nuo našarnikių intensyviai ginasi. "Puikiausias" metas migruoti ir plisti warroa erkėms. Maisto, nors užmaitinimo žiemai dar nepradėjau, koleikas netrūksta. Pakankamai jo gavo skatinant motinėles dėti daugiau kiaušinėlių. Priedu, praėjusios savaitės viduryje gausiai pražydo už 400m esantis, puikiu sideratu, garstyčiomis užsėtas laukas. Medaus žinoma nebeprineš (jau išsiritusios žiemos bitės dirbti nenori, taupo jėgas pavasariui), bet savoms einamosioms reikmėms pakanka. Priedu dar ir geltonų žiedadulkių paskutinius perus bemaitindamos gana gausiai užsinešė.
Minėjau, kad eksperimento tvarka buvau suformavęs "nukleusėlį" labai vėlyvai "eksperimentinei" motinėlei užsiauginti. Ji, jei dar pavyks apsilakioti, bus įkomplektuota kaip trečioji avilio princesė (Motinėlių izoliavimas). Būtų šaunu pabandyti ateinantį pavasarį iškart startuoti jau su trejomis motinėlėmis šeimoje. Sekmadienio vakarą ši motinėlė išsirito. Fotografijoje nugraužtas lopšelio dangtelis "užsivėrė" bevartant koriuką.
Likusius lopšelius bitutės sunaikino stebėtinai greitai, tikrai netruko net poros valandų.
Princesytė išsirito puiki, tikra juoda DūzGėlyno karnika-aborigenė. Kaip jai seksis, - pamatysim. Apžiūrinėdamas lizdus bachūriukų-traniukų dar mačiau, visų neišvaikė, viltis lieka gyva 😉
Praėjusiame rašinėlyje rašiau, kad virš lizdo palikau išimtus korius išlaižymui ir maisto persinešimui į žiemai suformuotą lizdą. Išsakiau abejonę, kad pertvaroje esanti anga permaža. Taip ir buvo, - persinešimas vyko vangiai. Kadangi reikiamo "ekrano" taip ir neradau, panaudojau universalią priemonę, - drobelę.
Štai "ekranas", su nedidele apvalia kiauryme:
"Ekraną" pakeičiau drobele, praėjimui atlenkdamas josios kraštą:
Tai tiek tų pasikrapštymų šią savaitę. Bandau sukti link minėtosios, ne visiems įdomios darbelių-eksperimentėlių dalies 😉
============================================
Rašinėliuose apie ilgamažes bites rašiau, kaip bitės tampa ilgaamžėmis. Pagrindinė ilgaamžiškumo priežastis, - perų nemaitinusi bitė išsaugo sukauptus vidinius resursus ir gyvena ženkliai ilgiau. Tai žinoma ir praktiškai taikoma buvo jau praeitame šimtmetyje. Visokios motinėlių izoliacijos medunešiui ir netik (po jų susidaro periodai, kai lizde nebelieka maitinamų perų ir atsiranda ilgaamžės bitės) visiškai nėra šių laikų progresyvūs metodai. Maitinamų perų mažėjimas rudenį (savotiška natūrali motinėlės "izoliacija") taipogi sąlygoja žiemos bičių atsiradimą.
Jau šiame šimtmetyje, atsiradus techninėms galimybėms bei metodikoms, susidomėta ir imtos tirti netik bičių ilgaamžiškumo priežastys, bet ir jų galimybės išsaugoti biologines savybes, - išlikti jaunomis nepaisant solidaus amžiaus. Štai čia ir užčiuoptas "stebuklingas" bičių pienelio poveikis. Tai antroji priežastis, leidžianti ilgaamžei bitei tapti, kaip aš jas vadinu, superbite. Tokia bitė geba atlikti funkcijas nebūdingas josios amžiui, - fiziologiškai ji labai ilgai išlieka jauna. Ji gali netik dirbti laukuose, bet prireikus netgi bičių pieneliu maitinti lervutes ar siūti korius. Nieko jums tai neprimena? O taip, skamba taip, lyg kalbėčiau apie spiečiaus bites 😉
Gaminti pienelį bitutes skatina 3-6 dienų amžiaus bitinės ar traninės lervutės. Būtent tokio amžiaus pastarosios ir maitinamos pieneliu, vėlau medaus-žiedadulkių mišiniu. Lervutė, kuri auginama kaip būsima karalienė, pieneliu maitinama nuo trečiosios dienos iki pat užakiavimo, visas 9-10 dienų.
Jei pieneliu maitinamų lervučių nedaug o pienelį gaminančių bitučių ženkliai daugiau, pastarosios bėgioja ieškodamos, kam sumaitinti pagamintą pienelio porciją, stovi "eilėse" ir visos šios gaišaties metu po truputį pienelio nuryja ir pačios. Štai čia ir įvyksta transformacija, - bitė tampa superbite 😉
Tokia bitė, ne tiesiog ilgaamžė, o tikra superbitė, tikras "deimantas" ankstyvą pavasarį. Asmeniškai manau, kad tokia bitė pavasarį gali išmaitinti daugiau nei vieną bitutę savęs pamainai. Savi stebėjimai bei bandymai man tai patvirtina. Iš dalies tai stebėti galėjote ir aprašomos šeimelės pavasariniuose rašinėliuose. Ši menka šeimelė, kai dalis žiemos bičių sunkiomis sąlygomis dirbo lauke, sugebėjo savęs pamainai užauginti bitučių daugiau, nei bendrai buvo jų pačių.
Rudeniop išsiritusios žieminės bitės nelinkusios dirbti. Jos kabo po koriais (visai kaip spietiminės), "ganosi" avilyje kaupdamos atsargas ir augindamos baltąjį riebalinį audinį. Šis "ganymasis" trunka iki pat lapkričio. Tai patvirtina ir tyrimai. Apie vieną jų, atliktą 2003-2009 metais Baškirijoje, buvau užsiminęs rašinėlyje
Corpus apidosum. Asmeniniai stebėjimai leido pastebėti, kad "besiganydamos" žieminės bitės, avily jau nebesant perų, vartoja netgi žiedadulkes ar mano patiektus baltymingus "blynus".
Šie žinojimai verčia mane pabandyti kuo daugiau žiemos bičių "paversti" superbitėmis. Jei to nedaryčiau, tai praėjusį savaitgalį, tik suformavęs lizdus žiemai, iškart būčiau patalpinęs motinėles į žiemojimo izoliatorius, uždėjęs maitintuves ir po savaitėlės pradėjęs laipsnišką šeimelei numatytų 10-12kg cukraus (ne sirupo, pagaminto sirupo gausis daugiau) sumaitinimą. Lizdui palikau 12-ą rėmelių, todėl ir cukraus kiekis numatytas būtent toks. Na o dabar improvizuoju, bandau ir viską atlieku kiek kitoniškai. Pabandysiu tai aprašyti 😉
Pradžiai papiešiu schemutę, kuri turėtų paaiškinti atliekamų veiksmų prasmę. Panašias schemutes piešiau ir sezono metu. Bitutė tampa maitintoja antrąją savo gyvenimo savaitę. Butent būdama 6-12 dienų amžiaus ji gamina pienelį. Apie tai rašiau Bičių amžius ir pareigos. Jei tuo momentu šeimoje bus labai nedidelis pieneliu maitinamų lervučių kiekis, tokios bitutės nuris dalį pagaminto pienelio ir taps superbitėmis. Žiemos biteles šeimelė augino keturias savaites (savaitę ilgiau nei planuota, nes audra sujaukė planus). Ristis jos pradėjo dar savaitė iki izoliuojant motinėles žiemai, nes auginamos buvo ne tris savaites (21 diena), o keturias. Po motinėlės izoliacijos jos dar tris savaites risis o paskutinės maitintojos šeimoje bus penktą savaitę po izoliacijos (3savaitės+1savaitė po išsiritimo=5 maitintojų savaitė). Štai schema:
Žaliomis rodyklėmis sužymėjau, kada kurią savaitę pradėtos bitutės, po motinėlės izoliacijos taps maitintojomis ir jas bus galima "paversti" superbitėmis. Norint visas išsiritančias biteles paversti superbitėmis, po motinėlės izoliacijos mažas pieneliu maitinamų lervučių kiekis šeimoje turi atsirasti apytiksliai kas 10-12 dienų ir tai turėtų kartotis keturis kartus. Na visų "stebuklingų" lervučių atsiradimų tikrai nesuorganizuosiu, man dar šeimas sirupu užmaitinti reikia, bet 1-2 pabandysiu. Jei naujai išsiritusioji motinėlė apsilakios, jos lervutės turėtų atsirasti apie rugsėjo 10-ą dieną. Tai kaiptik būtų ~20 dienų po motinėlių izoliavimo (rugpjūčio 18d.), - antroji pieneliu maitinamų lervučių "porcija". Prijungiant "nukleusėlį" prie šeimos, jos ir pasitarnautų superbičių "gamybai". Na o pirmąją "porciją" bandau organizuoti kiek kitaip 😉
Motinėlių įzoliavimui kolkas panaudojau savo sezoninius įsmeigiamus į korį izoliatoriukus. Puikus reikaliukas! Motinėlės juose gali padėti nedidelį kiekį kiaušinėlių. Reikiamu momentu tokį izoliatoriuką su motinėle perstūmus į naują vietą su tuščiomis korio akutėmis, šeimoje atsiras mažas kiekis pieneliu maitinamų lervučių. To man ir reikia, tai aš ir bandysiu padaryti 😉
Šiam veiksmui aš pasiruošiau išanksto, jau praėjusį savaitgalį izoliuodamas motinėles bei suspausdamas lizdus žiemai
Lizdų siaurinimas. Apatinis "buferinis" aukštukas mums neįdomus. Antrame sudėjau jau dengtus, seniausius perus. Motinėles ir jauniausius perus sudėjau į trečią aukštuką. Kodėl motinėlės ir jauni perai viršuje? Jauni-atviri perai turi būti šalia motinėlių, ten turi bazuotis bitės-maitintojos. Jos saugo motinėles. Maisto atsargas bitės kelia į viršų, vadinasi užpildys laisvas šių viršuje esančių korių akutes, kurių ir taip nėra daug. Be to, šių korių bitutės risis dar negreit, tad laisvos vietos motinėlių su izoliatoriuku perkėlimui ant jų aš vargiai rasiu. Užtat apačioje esančių korių akutės per savaitę atsilaisvins. Nektaras iš jų bus pakeltas viršun o ir bitučių per savaitę išsiris nemažai ir atsilaisvinusios akutės nebebus užpiltos nektaru. Tikrai rasiu vietos kur patalpint motinėlę, kad ši padėtų truputį kiaušinėlių. Tiesa, perstumti izoliatorių nepakaks, kogero tiek motinėlę, tiek izoliatorių jau teks perkelti ant kito, jau tuštesnio korio.
Na berods viską pakankamai paprastai bet detaliai ir aiškiai aprašiau, tad galiu tiesiog pereiti prie fotoreportažo 😉
Motinėlės perkėlimui pasiruošiau "žnyples". Tokiam tikslui jos man patogesnės nei "pypkė". Imti motinėles pirštais nesiryžtu, - man jos atrodo pergležnos, bijau, kad neapskaičiuosiu suspaudimo... 😀
Lendu į trečią aukštuką:
Abi motinėlės gyvos ir sveikos, savo vietose, o izoliatoriuose matau šiek tiek maitinamų lervučių. Labai gerai!
Peržiūriu kitus koriukus. Liuksiški, beveik pilnai dengti perai 👍
Šiame aukštuke randu vieną koriuką su nedideliu laisvu ploteliu. Motinėlę į žnyples-narvelį ir perkeliu į naują vietą.
Antrai motinėlei vietos šiame aukštuke nerandu. Ieškau korio su jau išsiritusiomis bitutėmis žemiau, antrame aukštuke. Beieškodamas pasidžiaugiu puikiais, pilnais perų koriukais 😊
O štai ir korys su beveik pilnai išsiritusiais perais, - tiks motinėlės perkėlimui!
Vėl žnyplytės-narvelis, štai ir antroji motinėlė transportuota.
Padarau koriukų rokiruotę, - koriukas su vėl izoliuota motinėle į trečią auštuką, o iš jo į antrą perkeliu koriuką su jau pilnai uždengtais perais, kurie neužilgo pradės ristis.
Aukštukas su motinėlėmis:
"Surenku" aviliuką sukeisdamas antrą ir trečią aukštukus vietomis. Dabar aukštukas su besiritančiomis bitutėmis viršuje (ant jo dėsis maitintuvė, bus kur susipilstyti maisto atsargas), o aukštukas su motinėlėmis žemiau, virš pirmojo "buferinio" aukštuko.
Savaitgaliui ant viršaus palikti koriukai manau tikrai bus išsausinti, didžioji dalis trečio aukštuko bitučių jau bus išsiritusios, tad dėsiu maitintuvę ir pradėsiu šeimelės užmaitinimą. Senosios trečiosios sezono kartos superbitukės dar spės atlikti visus būtinus darbelius..
Viskas, reportažą baigiau. Iki ✌
Komentarai
Rašyti komentarą