Liūdna diena. Aviliai išvartyti o tenka sėdėt namie Bėda bėdelė. Mintys ten, pas bites. Tad sėdu bent parašinėti...
Atsitiktinai pastebėjau jau ir lietuviškoj viešoj erdvėj ėmus pavartoti bei paoperuoti terminu "ilgaamžės bitės". "Sniego gniūžtė" ėmė riedėt nuokalnėn. Stumtelėsiu ją dar truputį, kad nesustotų. Tegul rieda jau savaime... 😉
Prieš grįžtant prie šios temos, priminsiu ankstesnius mano įrašus:
#1 Ilgaamžės bitės - corpus apidosum
#2 Ilgaamžės bitės - bičių amžius ir pareigos šeimoje
#3 Ilgaamžės bitės - kiek gyvena bitė?
#4 Ilgaamžės bitės - kaip bitė tampa "superbite"?
#5 Ilgaamžės bitės - sąmoningai "kuriame" spiečius
#6 Ilgaamžės bitės ar visdėlto spiečiai?
Pabandysiu pakalbėti apie tai, kaip gana paprastai ir be grėsmės sukelti spietimą galima bitininkauti auginant ilgaamžes bites. Kadangi esu "pasakorius", tad žinoma nepraleisiu progos pasidalinti sava, "romantizuota" šio reikalo priešistorija 😏
Dar prieš užsiimdamas praktine bitininkyste, bei porą metų savarankiškai studijuodamas šiuolaikines tendencijas, tyrimus ir praktikas bitininkystės srityje, supratau, kad taip kaip bitininkavo mano senelis nebitininkausiu. Tai perdaug archaiška. Tokiame bitininkavime perdaug neatsakytų klausimų, perdaug vietos atsitiktinumams bei nenuspėjamumui. Permažai vietos fantazijai ir kūrybai. Todėl netgi pirmasis mano avilys buvo įsigytas būtent toks, kokio man reikia. Todėl ir pirmųjų susisemtų spiečių perteklius nesukėlė problemos, - buvo puikiai "sutalpintas" pirmuosiuose aviliuose ir gyveno kaip vientisos šeimos turinčios po dvi karalienes.
Bitininkaudamas su šeimomis turinčiomis dvi motinas (omeny turiu ne "daugiabučius", kuriuose motinėlės aklinai atskirtos o iš esmės atskirų šeimų bitės susitinka tik bendro naudojimo patalpose - meduvėse), pastebėjau "keistą" dalyką. Šeimos lizdas būdavo formuojamas dešimtrėmiame Dadant korpuse, vertikaliai perskirtame motinėlių atskyrimo grotelėmis. Taip kiekvienos motinėlės darbui buvo skiriama po penkis Dadant dydžio korius. Vertikalus motinėlių atskyrimas, laikant šeimose kelias motinėles, turi daugiau trūkumų nei horizontalus, todėl pernai perėjau prie horizontalaus motinėlių atskyrimo ir pasirinkau 1/2 Dadant o ne Ruto formatą neatsitiktinai, bet dabar kalbėsiu ne apie tai. Besivaikant didesnio bičių kiekio, viename korpuse gyvenančioms motinėlėms užsėjus savąją lizdo dalį, kildavo noras jau uždarytus perus kelti į antrą aukštą o motinėlių darbui duoti naujus tuščius korius. Tačiau tai padarius, šeimos imdavo greit artėti prie spietiminės būsenos. Tai privertė susimastyti bei ieškoti atsakymų. Štai tada ir prasidėjo mano pažintis su ilgaamžėmis bitėmis, jų nuryjamu pieneliu, tikruoju spietimo mechanizmu ir t.t...
Šiuo metu savo šalininkų turi dvi koncepcijos, nusakančios, kokiu būdu bitės tampa ilgaamžėmis. Viena jų teigia, kad ilgaamže bitė tampa jei nemaitina perų ir išsaugo visą savo sukauptą maistinių medžiagų rezervą. Antroji teigia, kad ilgaamže bitė tampa tik tada, jei norėdama bičių pieneliu pamaitinti lervutę ji jos neranda ir beieškodama pienelį nuryja pati. "Priešininkai" ginčijasi, "špaguojasi", dalijasi "karūnas", tačiau mano nuomone abi koncepcijos teisingos ir viena kitą puikiai papildo. Kodėl taip manau?
Pernai aplinkybės susiklostė taip, kad motinėlės DūzGėlyne išbuvo izoliuotos nuo gegužės 13-os iki liepos 24-os dienos, visas 10 savaičių, ištisas 70-imt dienų. Jokių specialių operacijų, verčiančių bites nuryti bičių pienelio neatlikinėjau. Kiekybiškai šeimų sumažėjimas nebuvo ryškus, labai panašus į sąlygotą natūralių bičių netekčių, - šeimos puikiai atsistatė ir peržiemojo.
Šiemet izoliuodamas motinėles jau atlikinėjau manipuliacijas skatinančias jaunas bites nuryti bičių pienelio. Šeimos dabar ženkliai gyvybingesnės ir nuolat esti priešpietiminėje būsenoje, visad paruoštos pasileisti į medunešį, - siuva motininių lopšelių užuomazgas (tuos "kaušelius", kuriuose spiečiant imamos auginti spietiminės motinėlės), po rėmeliais nuolat kabo nedidelis kiekis "riebių" bičių.
Kadangi abejų koncepcijų apibrėžti būdai tinkami ilgaamžių bičių "veisimui", tad ir bitininkaujant galima naudoti ar kombintuoti juos abu, ką aš ir atlikinėju. Jei kalbėti vaizdžiau, tai perų nemaitinusias bites palyginčiau su natūraliai sportuojančiu sportininku, o papildomai nurijusias bičių pienelio prilyginčiau sportininkui vartojančiam dopingą ir įgyjančiam papildomų "bonusų". Žinoma, tai žinodamas, stengiuosi daugiau užsiauginti "dopinginių", nes spiečius gaudyt reik sėkmės, o pirkti - krūvos pinigų (jie net už parduodamas šeimas brangesni)😉
Kaip jau nekartą minėjau, motinėlės izoliavimas bent 3-jų savaičių periodui skatina ilgaamžių bičių atsiradimą, - atsiranda periodai, kai jaunų bičių maitintojų yra, o maitinamų perų ne. Jei motinėles izoliuojame trumpesniam periodui (galime jį pavadinti motinėlės dėslumo sumažėjimu), fragmentiškai susiformuoja periodai, kai bičių maitintojų šeimoje yra ženkliai daugiau nei maitinamų perų, - maitintojos "ragauja" pienelį pačios. Panašios motinėlių dėslumo svyravimų bangos formuojasi ir natūraliai, dažniausia pavasarį, kintant išorės sąlygoms, - šeimose atsiranda ilgaamžių spietiminių bičių, kurių kiekiui suformavus kritinę masę (dažniausia apie pusę visų šeimoje esančių bičių) prasideda šeimos spietimas. Bitininkai su ilgamečiu stažu neretai, stebėdami pavasario orų pokyčius, jau geba nuspėti, kada galima tikėtis spiečių lėkimo.
Neretam bitininkui gerai žinomas bitininkas Mileninas (jo vardo motinėlių izoliatorių galima rasti praktiškai kiekvienoje bitininkystės prekių parduotuvėje) motinėles izoliuodavo ištisiems keturiems mėnesiams ir šeimos visą sezoną dirbdavo jo bitininkavimo regionui būdingame silpname medunešyje. Tiesa, kas 10-12 dienų šeimas jis pastiprindavo koriais su dengtais perais (tuo tikslu bityne buvo išsskiriamos šeimos, kurių motinėlių Mileninas neizoliuodavo ir šios sėjo kiaušinėlius visą sezoną). Pasak jo, tokie "pastiprinimai" būtini, kad kompensuoti natūralius bičių praradimus laukuose (paukščiukai, pesticidai, liūtys ir pan.). Bet gerai pagalvokime, argi įmanoma rasti korių su vien dengtais perais, juose vistiek visada randasi bent keletas akučių su dar maitinamomis lervutėmis ar kiaušinėliais. Todėl teigti, kad Milenino "specnazas" buvo toks stiprus tik todėl, kad bitės maitintojos nemaitino perų, negalime. Tiesiog pats bitininkas periodiškai, sąmoningai to nesiekdamas, šeimose sukurdavo situacijas, kai bičių maitintojų būdavo ženkliai daugiau nei pieneliu maitinamų perų (su įdedamu dengtų perų koriu patenkančios lervutės ir kiaušinėliai) ir bitutės pasistiprindavo pačių pagamintu pieneliu...
==========================================
Mano
schema ilgaamžių bičių auginimui naudojant motinėlių izoliavimą praktiškai aprašyta įrašuose su etikete
2024m. sezonas. Neimprovizuojant viskas atrodo gana paprastai. Po žiemos izoliacijos paleista motinėlė dirba ne ilgiau (uždelsus kyla spietimo grėsmė) kaip 6-7 savaites. Tada izoliuojama pavasario medunešiui, 3 savaičių periodui. Po izoliacijos motinėlės vėl darbuojasi 3 savaites ir vasaros medunešiui vėlgi izoliuojama trejoms savaitėms. Tada vėlgi 3-4 savaitės žiemos bičių kartos užsiauginimui ir izoliavimas iki kito pavasario. Labai lengva atsiminti: 6 savaitės šeima vystosi / 3 savaitės izoliacija medunešiui / 3 savaitės vystymuisi / 3savaitės izoliacija medunešiui / 3-4 savaitės žiemos bičių auginimui / izoliavimas žiemai. Po kiekvienos izoliacijos medunešiui, iškopinėjus medų, šeimas galima pralieti oksalo tirpalu ir efektyviai atsikratyti erkių. Manipuliacijos, kurias aš bandžiau atlikinėti izoliacijų metu, trumpam išleisdamas motinėlę ar perkeldamas jos izoliatorių, buvo skirtos papildomai paskatinti avilyje esančias bites maitintojas nuryti bičių pienelio. Panašius "fintus" izoliacijos metu galima atlikinėti tik tokiu atveju, jei gamtoje ištikro vyksta medunešis, priešingu atveju kyla grėsmė sukelti spietimą.
Toks būdas netik leidžia dirbti su šeima-"spiečiumi“ kuris nespiečia, kuri nuolat "subrendusi" ir pasiruošus pilnu pajėgumu pasireikšti nektaro rinkime, bet ir kontroliuoja šeimų erkėtumą bei padidina jų produktyvuma, nes medunešio metu bitės netupi avilyje besirūpindamos perais, o dirba laukuose.
==========================================
Ką galima pasiūlyti tiems, kas nenori izoliuoti motinėlių? Pamenate apie rašinėlio pradžioje mano paminėtus "penki koriai vienai motinėlei"? Mano stebėjimai ir išvados buvo prasmingi. Pasirodo motinėlės lizdo dydis labai tampriai koreliuoja su spietiminių bičių branduolio susidarymo greičiu. Kai kalbu apie motinėlės lizdo dydį, tai omeny turiu ne visus šeimos bičių užimamus-įsisavintus korius, o būtent tik korius, kuriuos konkreti motinėlė pajėgia užsėti-aptarnauti dvidešimt vienos dienos (naujos bitės atsiradimo ciklo ilgis) periode.
Motinėlė nelygu motinėlei. Kintant išorės sąlygoms, kinta ir dėslumas, tuo pačiu keisdamas ir motinėlės aptarnaujamos šeimos lizdo dalies dydį. Jauna motinėlė dėslesnė, jos dėslumas mažiau veikiamas išorės sąlygų (Kaip manot, kodėl šeimos su jaunomis motinėlėmis rečiau spiečia?). Dėslumas kinta ir su amžiumi, priklauso nuo veislės ir nuo motinėlės kokybės. Kokio dydžio turėtų būti motinėlės darbui skirta šeimos lizdo dalis, kad ir bitės taptų ilgaamžėmis ir spietimas rūpesčių nekeltų? Kiek korių skirti motinėlei, kad nepriklausomai nuo jos individualių savybių bei šorės veiksnių, ji spėtų 21-os dienos periode juos visus užsėti-aptarnauti, kad ėmus ristis pirmosiosms periodo pradžioje pradėtoms bitelėms, motinėlė jau galėtų naujai užsėti atsilaisvinusias korio akutes? Nepateikinėsiu skaičiavimų, daugumai jie pasirodys persudėtingi ir nuobodūs, o tiesiog pasakysiu, - tai bus 4 Dadant formato koriai. Kadangi kraštiniuose koriuose bičių šeima sandėliuoja nektarą ir bičių duoną skirtą perų auginimui, šeimos lizdui turėtų būti skirti 5 Dadant koriai, na maksimum šeši, bet teks stebėti kraštinių korių užpildymą, antraip atsiranda rizika, kad pavienės šeimos pereis į spietiminę būseną.
Štai tie penki koriai, kuriuos pradžioj minėjau. Būtent dėl šios priežasties, pernai pereidamas prie vieningo korių formato savo bitynėlyje, pasirinkau ne Ruto, o 1/2 Dadant korių dydį. Dešimties rėmelių meduvė = 5 Dadant koriai, - kaip tik tiek, kiek reikia vienai bičių šeimos motinėlei, kad galėtum bitininkaut su ilgaamžėmis superbitėmis ir nesukt galvos dėl spietimo.
Sakysit, o kaipgi bitininkaut su tokiu bičių kiekiu? Na bičių kiekis šeimoje mažesnis, bet tokios ilgaamžių šeimos produktyvumas bus analogiškas įprastai laikomai šeimai, kurioje nenaudojami sujungimai medunešiui bei kitokie produktyvumo didinimo "fintai". O ir šeimų dalinimas, siekiant išvengti spietimo nebereikalingas.
Šiuo metu naudojami ir šešiarėmiai aukštiniai aviliai, - įstačius kaip "kompensatorių" XPS skiriamąją, turėsime 5-ių korių lizdą. Taipogi mano jau minėta dešimtrėmė meduvė, - tas pats 5-ių Dadant rėmų aukštinis "avilys".
Toks lizdas "automatiškai" gaminti ilgaamžes bites gali visą sezoną. Iškeldinėti korius su dengtais perais, tam kad padidinti žiemos bičių kiekį, galima būtų tik rugpjūtį, antraip galime sukelt šeimos spietimą.
==========================================
Duzgėlyne naudoju abu superbičių "veisimo" būdus. Motinėlės darbui skirti 5 Dadant koriai (dešimt meduvinių rėmelių). Motinėlės sezono metu izoliuojamos. Sezoninės izoliacijos metu atlieku papildomas manipuliacijas (kolkas eksperimentuoju, - tinkamiausių paieškos), kad pagausinti bičių pienelio ragavusių superbičių kiekį. Kad šeimos būtų gausios, jose gyvena kelios motinėlės, kurių kiekviena turi po savo 5-ių Dadant (dešimtrėmė meduvė) rėmų dydžio lizdelį.
Tikriausia tiek bendrais bruožais norėjosi papasakoti apie paprasčiausius, praktiškai lengvai pritaikomus ilgaamžių bičių auginimo būdus. Žinoma yra dar daug niuansų ir detalių. Yra ir naujų idėjų. Bet tai ne šio rašinėlio tema. Tegul gilesni dalykai lieka asmeniniams pokalbiams su tikrai šiuos dalykus norinčiais bei galinčiais perprasti žmonėmis 😉
Sėkmės visiems, žingeidiems ir ieškantiems bei nesibodintiems naujovių ✌
Komentarai
Rašyti komentarą